Ką mes išgyvename?
Gyvename audringais ir neramiais laikais. Tai jaučia ir mato kiekvienas. Nėra reikalo vardyti visų pasaulio įvykių, kurie kasdien stiprina šį nerimo jausmą.
Tačiau norint suprasti, kaip turėtume reaguoti į šias audringas turbulencijas, svarbu matyti ne tik kasdienius jas sukeliančius įvykius, bet ir ilgalaikius tektoninius poslinkius, vykstančius pasauliniu mastu ir visame Europos žemyne. Būtent šie poslinkiai yra pagrindinės kasdien patiriamų neramumų ir nerimo priežastys.
Kai kurie iš šių tektoninių poslinkių yra tokio masto, kad, kaip rodo pasaulio istorija, vyksta vos kartą per tūkstantmetį – ir dabar vyksta vėl. Kiti pokyčiai suformuos naują Europos žemyno saugumo architektūrą ir keis europiečių gynybinę mąstyseną, susiformavusią ir nusistovėjusią per pastaruosius aštuoniasdešimt metų. Dar kiti tektoniniai poslinkiai tik pradeda ryškėti, tačiau per ateinančius dešimtmečius darys didelį poveikį iki pat šio amžiaus pabaigos.
Visi šie pokyčiai yra ryškėjančio kraštovaizdžio dalis. Turime jį gerai suprasti, jei norime, kad visas Europos žemynas sėkmingai įveiktų neramius ir precedento neturinčius XXI amžiaus geopolitinius pokyčius.
XXI amžiaus tektoniniai poslinkiai
Tūkstantmečio poslinkis: Kinijos ir Indijos kilimas
Europiečiai darytų didelę klaidą, jeigu nesuvoktų, kad iki šio amžiaus pabaigos Kinija turi visas galimybes tapti didžiausia pasaulio ekonomika (Council on Foreign Relations, The Future of American Strategy, 2026):
 |
|
Kinija turi visišką teisę pasiekti tokį statusą. Turime priešintis dabartinei nesąžiningai Kinijos ekonominei praktikai ir būti pasirengę ginti pasaulinę tvarką nuo bet kokių agresyvių Kinijos bandymų siekti ne tik pasaulio ekonomikos lyderės vaidmens, bet ir geopolitinio dominavimo. Tačiau vienas dalykas turėtų būti aiškus: jei neįvyks didelių pasaulinių ar pačios Kinijos ekonominių ar politinių krizių, iki šio amžiaus pabaigos Kinija greičiausiai taps didžiausia pasaulio ekonomika.
Indija, kaip didžiausia pasaulio demokratija ir daugiausia gyventojų turinti valstybė, eis panašiu keliu ir taps antra pagal dydį pasaulio ekonomika. Be abejo, Indija taip pat sieks atlikti kur kas reikšmingesnį geopolitinį vaidmenį pasaulio reikaluose.
Toks raidos scenarijus, kai Kinija ir Indija ilgainiui perims pasaulio ekonominių ir geopolitinių lyderių vaidmenį, sukels tektoninius poslinkius, priešingus tiems, kurie vyko prieš beveik šešis šimtus metų. Verta prisiminti, kad tik po Kolumbo kelionių ir geografinių atradimų europiečiai tapo pasauline galia ir dėl to sparčiai išplėtojo savo ekonomikas. Būtent tai lėmė, kad Vakarai galiausiai aplenkė Rytus ekonominiu ir geopolitiniu požiūriu, nors iki didžiųjų geografinių atradimų Kinija ir Indija ekonominiu požiūriu buvo daug stipresnės už viduramžių Europą (Ian Morris, Why the West Rules—For Now: The Patterns of History, and What They Reveal About the Future, 2011).
Kiti 70 metų: geopolitinių žaidėjų ateitis
2027 m. Europos Sąjunga minės Romos sutarties 70-metį. 1957 m. šia sutartimi buvo įkurta Europos ekonominė bendrija, 1993 m. tapusi Europos Sąjunga.
Minint sėkmingiausio Europos projekto 70-metį, bus tinkama proga apsvarstyti, kaip Europa ir visas pasaulis gali atrodyti po dar 70 metų.
Per ateinančius 70 metų pasaulio raidos tendencijoms gali turėti įtakos daugybė įvykių, įskaitant didelius karus, ekonomines krizes, klimato kaitą, nekontroliuojamą migraciją ir kitus nenumatytus sukrėtimus.
Šiuos įvykius sunku, o gal net neįmanoma, prognozuoti. Tačiau galima įvertinti pagrindinių geopolitinių žaidėjų ateitį, darant prielaidą, kad neįvyks didelė pasaulinė katastrofa ir dabartinės ilgalaikės tendencijos tęsis.
Šiuo požiūriu galime tikėtis, kad per ateinančius 70 metų Europos Sąjungos raidą lems tos pačios vidinės tendencijos, kurios apibūdino pirmuosius 70 jos gyvavimo metų: laipsniška ir natūrali evoliucija didesnės vienybės ir konsolidacijos link.
Pasaulio mastu ES geopolitinė padėtis labai priklausys nuo kitų pagrindinių geopolitinių žaidėjų ateities trajektorijų. Kai kurie iš jų šiandien yra Europos partneriai, kiti – konkurentai, o kai kurie – jos priešininkai.
Apsvarstykime penkių pagrindinių geopolitinių veikėjų – Kinijos, Indijos, Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos ir Rusijos – ateitį.
Kaip aptarta pirmiau, šio šimtmečio metu vykstantis tūkstantmečio masto tektoninis poslinkis greičiausiai iškels Kiniją ir Indiją į pasaulio ekonominių ir geopolitinių lyderių pozicijas. Šią raidą skatins demografinės tendencijos ir rinkos jėgos. Nedaug kas galėtų užkirsti kelią tokiai transformacijai.
Jei Kinija ir Indija susigrąžins pasaulio ekonomikos lyderių vaidmenį, kurį jos turėjo iki didžiųjų geografinių atradimų laikotarpio, Jungtinės Valstijos pasauliniame reitinge bus nustumtos iš pirmosios į trečiąją vietą. Amerikiečiams tai gali tapti psichologiškai sunkiu iššūkiu, reikalaujančiu prisitaikyti prie naujos realybės – Pax Americana eros pabaigos.
Šūkis „Make America Great Again!” („Padarykime Ameriką vėl didžią”) rodo, kad Amerikos politinėje ir geopolitinėje mąstysenoje vis svarbesnį vaidmenį ima vaidinti nostalgija laikams, kai JAV pasaulinė lyderystė buvo neginčijama ir kai buvo nematyti jokių rimtų būsimų iššūkių šiai lyderystei.
Jungtinių Valstijų nerimas ir nervingumas dėl savo ekonominės ir geopolitinės lyderystės gali įgauti įvairių, kartais nenuspėjamų formų ir turėti skirtingų pasekmių. Vis dėlto išlieka viltis, kad amerikiečiai elgsis racionaliai ir sugebės įveikti emocijas bei frustraciją, būdingą buvusiems lyderiams, prarandantiems savo pirmavimą.
Kinijos ir Indijos kilimas vargu ar turės tokį pat psichologinį poveikį Europos Sąjungai. Pagrindinė priežastis ta, kad ir šiandien ES paprastai laikoma antrąja pagal dydį pasaulio ekonomine galia po JAV. Todėl nusileidimas amžiaus pabaigoje iš antrosios į ketvirtąją vietą Europą gali traumuoti mažiau. Atitinkamai ES ateitį mažiau lems kova dėl pasaulinės lyderystės, o labiau – jos pačios vidinė evoliucija: laipsniška plėtra, gilesnė politinė integracija ir didesnė vienybė.
Kur kas didesnį tiesioginį poveikį Europos Sąjungos raidai gali turėti pokyčiai jos artimiausioje kaimynystėje – ypač Rusijoje. Iš penkių pagrindinių geopolitinių veikėjų Rusija išlieka vienintelė, kurios ateities iki amžiaus pabaigos beveik neįmanoma numatyti.
Jei Rusija ir toliau laikysis Vladimiro Putino ar panašių būsimų lyderių politinės linijos ir liks izoliuota nuo didžiųjų pasaulio ekonomikų bei rinkų, ji greičiausiai patirs ilgalaikį vidaus nuosmukį. Tokia Rusijos trajektorija gali lemti didėjantį vidinį nestabilumą, agresyvesnę vidaus ir užsienio politiką ir net valstybės santvarkos žlugimą.
Kartu išlieka galimybė, kad iki amžiaus pabaigos Rusija transformuosis ir grįš į normalesnę būseną bei politinę trajektoriją. Istoriškai tokios transformacijos Rusijoje dažnai vykdavo po didelių nacionalinių katastrofų, įskaitant karinį pralaimėjimą. Kaip rodo Rusijos istorija, šie pokyčiai paprastai kildavo politinio elito viduje – Kremliuje ar aplink jį, o ne per visaliaudinę revoliuciją.
Kartą per šimtmetį vykstantis pokytis: nauja Europos saugumo architektūra
Dabartinė Europos saugumo architektūra buvo sukurta 1949 m., įkūrus Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Ji rėmėsi principu, kad Jungtinės Valstijos prisiims pagrindinę atsakomybę už Europos gynybą nuo Sovietų Sąjungos konvencinės ir branduolinės karinės galios grėsmių.
Šioje architektūroje Europos šalys atliko tik šalutinį vaidmenį Europos kolektyvinėje gynyboje. Europiečiai priėmė šį atsakomybių padalijimą ir investavo į gynybą visų pirma tam, kad išlaikytų savo vietą transatlantinėje saugumo sistemoje ir dalyvautų diskusijose dėl Amerikos saugumo garantijų (Henry Kissinger, World Order, 2014).
Pasibaigus Šaltajam karui, atrodė, kad ir NATO, ir Europa gali pasinaudoti vadinamaisiais taikos dividendais. Sovietų Sąjungai žlugus, atrodė, kad išnyko ir pagrindinis NATO tikslas – ginti Europą nuo Sovietų Sąjungos karinės galios. NATO nukreipė dėmesį nuo teritorinės Europos gynybos į tarptautines operacijas, įskaitant misijas Balkanuose, Afganistane ir Irake. Šis strateginis poslinkis atsispindėjo NATO 2012 m. strateginėje koncepcijoje.
Prireikė 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, kad būtų suprasta, jog šis doktrinos pokytis buvo pernelyg ankstyvas. Tačiau tik po 2022 m. Rusijos karinės invazijos į Ukrainą NATO pradėjo atkurti institucijas, pajėgumus ir doktrinas, būtinas teritorinei Europos gynybai.
Tuo pat metu Jungtinės Valstijos ėmė vis labiau telkti strateginį dėmesį į Kiniją ir Indijos bei Ramiojo vandenynų regioną, kuriame prognozuojami svarbiausi XXI amžiaus geopolitiniai pokyčiai.
Šių geopolitinių pokyčių akivaizdoje Vašingtonas pateikė aiškų ir racionalų prašymą: europiečiai turėtų prisiimti pagrindinę atsakomybę už konvencinę Europos gynybą, o JAV tenkintųsi antraeiliu vaidmeniu ir toliau užtikrintų branduolinį atgrasymą. Ši koncepcija dažnai apibūdinama kaip „NATO 3.0”. Europa turi nedaug alternatyvų – belieka priimti šį naują atsakomybės pasidalijimą ir į jį investuoti.
Akivaizdu, kad per ateinančius 10–15 metų pagrindinė strateginė europiečių užduotis bus sukurti naują Europos saugumo architektūrą, grįstą NATO struktūromis, bet taip pat su kur kas didesniu Europos suverenitetu savo saugumo klausimais.
Tai giliausia Europos saugumo architektūros transformacija per beveik šimtmetį. Europa susiduria su dvejopu esminiu pokyčiu. Pirma, Europos gynybos struktūros ir NATO doktrina turi grįžti prie svarbiausių teritorinės gynybos principų. Antra, teritorinė Europos gynyba turės būti transformuota iš transatlantinės kolektyvinės gynybos į kur kas labiau europinę Europos kolektyvines gynybos sistemą.
Ar esame pasirengę 2100 metams?
Apie ilgalaikio mąstymo svarbą
Po Rusijos visapusiškos invazijos į Ukrainą, ypač po pastarųjų pokyčių JAV nacionalinės gynybos strategijoje, Europos Sąjunga daug nuveikė stiprindama savo gynybos pajėgumus. Skubos poreikį sustiprino vieši valstybių narių žvalgybos tarnybų vertinimai: Rusija gali būti pasirengusi pradėti karinę agresiją prieš ES valstybes nares dar iki 2030 m.
Atsakydama į tai, ES priėmė ir įgyvendina „Defence Readiness 2030“ darbotvarkę. Jai skirta reikšmingų finansinių išteklių, jau matoma ir sparti Europos gynybos pramonės plėtra.
Tačiau rengiantis gintis nuo ilgalaikių grėsmių, įskaitant kylančias dėl pasaulinių tektoninių poslinkių, Europos Sąjungai reikia ne tik skubaus plano iki 2030 m., bet ir ilgalaikės strategijos, leidžiančios pasirengti iššūkiams, kurie gali tapti visiškai akivaizdūs tik po dešimtmečių, nors juos galima numatyti jau šiandien.
Toks pasirengimas turi prasidėti nedelsiant, nes tokiai strategijai būtina, kad politinė klasė išsiugdytų ilgalaikio mąstymo gebėjimus ir mokėtų pažvelgti už šiandienos iššūkių ribų – į tuos iššūkius, kurie iš esmės lems likusią šio amžiaus dalį.
Gebėjimui žvelgti į ilgalaikę perspektyvą išsiugdyti reikia laiko. Jo neįmanoma sukurti vyriausybės dekretu ar Europos Sąjungos reglamentu. Tam reikia gilaus kultūrinio pokyčio Europos politinių lyderių mąstysenoje.
Dėl įvairių priežasčių atrodo, kad amerikiečiai, o ypač kinai, šią ilgalaikę strateginę mąstyseną yra išsiugdę geriau nei mes, europiečiai.
Kinija, Indija, JAV ir ES: ar įmanoma Vakarų „vesternizacija“ („suvakarietinimas“)?
Žvelgdami į ilgalaikę ateitį, pirmiausia turime atskirti pokyčius, kurie priklauso nuo mūsų pačių sprendimų, ir tuos, kurie nepriklauso. Ten, kur pokyčiai nepriklauso nuo mūsų, mūsų užduotis yra ne priešintis istorijai, o protingai prie jos prisitaikyti.
Pavyzdžiui, Europa negalės užkirsti kelio Kinijai ir Indijai iki šio amžiaus pabaigos tapti didžiausiomis pasaulio nacionalinėmis ekonomikomis. Tačiau šiandien galime – ir privalome – priešintis nesąžiningai Kinijos ekonominei praktikai, taikydami veiksmingas kovos su ekonomine prievarta ir nesąžiningumu priemones (anti-coercion measures).
Kinijai artėjant prie pirmaujančios pasaulio ekonomikos statuso, ji natūraliai sieks ir didesnio geopolitinio vaidmens. Indija greičiausiai darys tą patį. Tai nebūtų pirmas kartas, kai keičiasi pasaulinė geopolitinė lyderystė. Iki Amerikos lyderystės eros šią poziciją užėmė Jungtinė Karalystė. Tokie pasaulinės lyderystės pokyčiai yra istorijos dėsningumas, todėl būtų klaida bandyti priešintis istorijos tėkmei.
Tačiau istorija naujiems pasaulio lyderiams užkrauna ir didžiulę atsakomybę – išsaugoti pasaulinę tvarką. Kartais kylančioms galybėms tenka išmokti pamoką, kad didžioji tarptautinės bendruomenės dalis netoleruos jų agresijos prieš mažesnius kaimynus. Kol ši pamoka neišmokta, pasaulinės lyderystės siekis gali būti ir labai brangus, ir skausmingas.
Koks turėtų būti Europos atsakas į šiuos ilgalaikius geopolitinius poslinkius, kurie jau dabar kelia vis didesnių sukrėtimų?
Europai palaipsniui slenkant į ketvirtąją vietą tarp didžiausių pasaulio ekonomikų, jos galimybės daryti įtaką šiai platesnei istorinei transformacijai bus ribotos. Net ir Jungtinėms Valstijoms vienoms gali būti sunku pakeisti Kinijos ir Indijos raidos trajektorijas. Nostalgija dėl buvusios nacionalinės didybės ar strateginė arogancija Europos atžvilgiu nepadės Jungtinėms Valstijoms sustabdyti tendencijos smukti iš pirmosios į trečiąją vietą pasauliniuose reitinguose.
Didesnė Europos įtaka pasaulinei ekonominei ir geopolitinei lyderystei būtų įmanoma tik tuo atveju, jei Europa ir Jungtinės Valstijos vis labiau veiktų kaip viena glaudžiai susijusi ir tarpusavyje priklausoma strateginė bendruomenė. Jų gyventojų skaičiaus, ekonominės galios ir technologinių pajėgumų bendra visuma padėtų ES ir JAV išlaikyti pasaulinę lyderystę net ir šio amžiaus pabaigoje.
Ar tokia raida įmanoma?
Nors šiandien Vakaruose vyraujanti tendencija, regis, yra vis didesnis visko nacionalizavimas, ilgainiui ją gali pakeisti naujas Vakarų vienijimosi etapas – „vesternizacijos“ etapas: stiprėjantis suvokimas, kad tik vieningi Vakarai gali sėkmingai konkuruoti su kylančiomis Rytų galiomis.
Europa turėtų nuosekliai remti tokį procesą. Ji turėtų tai daryti kantriai, užtikrintai ir strategiškai. Ši partnerystė taptų dar stipresnė, jei Europa ir toliau siektų didesnio savarankiškumo saugumo ir gynybos srityse bei grįžtų į spartesnio ekonomikos augimo kelią.
Apie Rusijos normalizavimą: Europos Sąjungos atsakomybė
Jeigu Europa gali atlikti tik ribotą vaidmenį švelninant Kinijos ir Indijos iškilimo pasekmes, ir tik tuo atveju, jei vyks „vesternizacijos“ procesas, ji vis dėlto gali atlikti lemiamą vaidmenį mažinant iššūkius, kuriuos kelia neaiški Rusijos ateitis.
Europa gali reikšmingai prisidėti prie galimos ilgalaikės Rusijos vidaus transformacijos ir jos sugrįžimo į normalios valstybės būseną – tokios valstybės, kuri nebėra agresyvi nei savo piliečių, nei kaimynų atžvilgiu.
Europa turi tikėti, kad ilgalaikėje perspektyvoje toks Rusijos scenarijus įmanomas, nes tokios permainos yra vienintelis tvarus ilgalaikės taikos Europos žemyne pagrindas.
Kol Vladimiras Putinas lieka valdžioje, tokia transformacija mažai tikėtina. Tokia yra šiandienos realybė. Be Rusijos transformacijos visi kiti scenarijai bus pavojingi ir kels Europai dar didesnes grėsmes saugumui: besąlygiškas „Perkrovimas 2.0“ („Reset 2.0“) su Putinu; dabartiniu keliu toliau einanti Rusija, tampanti ekonomine ir socialine juodąja skyle; arba Rusijos valstybingumo žlugimas. Kiekvienas iš šių scenarijų sukurtų dar agresyvesnę Rusiją, kuri taptų vis labiau desperatiška ir neprognozuojama.
Visų pirma Europa turi suprasti, kad būtų rimta klaida likti abejingai Rusijos ateičiai ar manyti, jog Europos Sąjunga negali daryti jokios įtakos ilgalaikiam Rusijos transformacijos procesui.
Taip, Europos Sąjunga negali ir neturėtų mėginti dirbtinai inicijuoti politinių pokyčių Rusijos viduje. Tačiau gyvybiškai svarbus strateginis Europos interesas – skatinti tokią Rusijos vidaus raidą, kuri ilgainiui sugrąžintų ją į neagresyvios ir atsakingos, normalios valstybės būseną.
Europos Sąjunga turi tris svarbius instrumentus, kurie galėtų paskatinti tiek Rusijos visuomenę, tiek būsimus Rusijos lyderius siekti tokios transformacijos.
Pirmasis – tolesnė Europos parama Ukrainos karinei sėkmei. Rusai turi suprasti, kad imperinė nostalgija veda ne į nacionalinę didybę, o tik į milijonus asmeninių tragedijų – ne tik ukrainiečiams, bet ir patiems rusams.
Antrasis – nuolatinė Europos parama Ukrainos ekonominei ir socialinei sėkmei, integruojant ją į Europos Sąjungą, kaip sėkmingai nutiko Vidurio Europos ir Baltijos valstybėms po Šaltojo karo. Tokia Ukrainos integracija gali prasidėti nuo jos karinės integracijos, kuri yra gyvybiškai svarbus Europos interesas. Klestinčios, demokratinės ir europietiškos Ukrainos sėkmė ilgainiui galėtų įkvėpti rusus siekti panašaus kelio savo pačių normalizuotai valstybei, atkuriant ir normalius santykius su Europa.
Trečiasis instrumentas – aiški ilgalaikė Europos strategija, apibrėžianti būsimus ES ir Rusijos santykius po to, kai Rusija sugrįš į normalią būseną. Jau šiandien Europa turėtų aiškiai pasakyti, kad galimybė vėl naudotis Europos rinkomis, prekiauti ir plėtoti ekonominį bendradarbiavimą atsiras tik tada, kai Rusija visiškai įvykdys politines sąlygas, būtinas norint tapti normalia šalimi – taikia ir atsakinga valstybe.
Europos Sąjunga gali padėti sukurti sąlygas, kurios ilgainiui leistų Rusijai transformuotis ir sugrįžti į normalią būseną. Taip Europos Sąjunga įvykdytų vieną svarbiausių savo strateginių įsipareigojimų ateities kartoms – prisidėtų prie ilgalaikės taikos Europos žemyne. Tokia taika bus įmanoma tik tuo atveju, jei pasikeis pati Rusija. Alternatyva – nuolat agresyvi Rusija ir nuolatinė Rusijos keliama grėsmė Europos saugumui.
Didžiausia žala, kurią Europa galėtų padaryti ilgalaikei tvarios taikos Europos žemyne perspektyvai, būtų siekti „Perkrovimo 2.0“ su Putinu arba su nepasikeitusia Rusija. Pagunda tai daryti gali ypač sustiprėti po paliaubų ar taikos susitarimo tarp Rusijos ir Ukrainos. Tokia klaida pakenktų pačios Rusijos ilgalaikės savitransformacijos galimybėms ir galiausiai sumažintų Europos saugumą.
Todėl Europai reikia ambicingos ir realistiškos ilgalaikės strategijos tvariai taikai Europos žemyne pasiekti – su visiškai į Europos Sąjungą integruota Ukraina. Ir su Rusija, kuri iš tiesų būtų sugrįžusi į taikią, normalią būseną.
Ambicijos galia: Europos stiprybė ir savarankiškumas gynybos srityje
Kinijos ir Indijos ekonominės bei geopolitinės lyderystės augimo pasekmių švelninimas arba pagalba sudarant sąlygas Rusijai sugrįžti į normalią būseną yra istorinės reikšmės uždaviniai. Jie susiję su tokio masto transformacijomis, kokios vyksta vos kartą per tūkstantmetį.
Šie pasauliniai pokyčiai sukels ilgalaikius nestabilumo ir neapibrėžtumo laikotarpius. Kad galėtų veiksmingai į juos reaguoti, Europos Sąjunga turi tapti stipri ir savarankiška.
Visų pirma Europa turi tapti stipri ir savarankiška gynybos bei saugumo srityse. Išlikdama tvirtu Europos ramsčiu NATO, Europos Sąjunga turi būti pasirengusi prisiimti pagrindinę atsakomybę už konvencinę kolektyvinę Europos gynybą.
Ateities Europos saugumo architektūra daug mažiau remsis 1949 m. sukurtu transatlantiniu modeliu ir daug labiau – pačios Europos gebėjimu užtikrinti savo gynybą.
Po daugiau nei aštuoniasdešimties metų, kai Europos gynybos sistema daugiausia rėmėsi transatlantiniu modeliu, Europai dabar reikia sukurti tikrai europinę Europos kolektyvinės gynybos sistemą.
Tik stipri, savimi pasitikinti ir gebanti apsiginti Europa gali tapti tikra strategine Jungtinių Valstijų partnere atnaujintame Vakarų „vesternizacijos“ procese ir, galiausiai, užtikrinant tvarią taiką Europos žemyne.
Europos ambicija: daugiau nei nacionalinių ambicijų suma
Tai ambicingas, neatidėliotinas ir istorinis uždavinys europiečiams.
Kartą per šimtmetį Europos lyderiams tenka atsakyti į tokio masto iššūkius. Niekas kitas negali atlikti šios užduoties Europos vardu.
Todėl europiečiai turi iš tiesų ir nuoširdžiai „europinti“ savo mąstymą. Jie turi pripažinti, kad būtent europinis požiūris, o ne susiskaldymas į nacionalinius „darželius“, leis Europai tapti stipria ir pasirengusia įveikti šio amžiaus uždavinius – tiek tuos, kurie iškyla kartą per tūkstantmetį, tiek tuos, kurie pasitaiko kartą per šimtą metų.
Europos institucijos, tokios kaip Europos Parlamentas ir Europos Komisija, jau mąsto europinėmis kategorijomis. Joms netrūksta „europietiškumo“. Piliečiai, ekspertai ir daugelis verslo lyderių vis labiau reikalauja stiprios Europos – tiek gynybos, tiek ekonomikos srityje.
Dabar atėjo laikas nacionalinėms vyriausybėms įveikti pernelyg didelio „nacionalizavimo“ pagundą. Pirmenybės teikimas tam, kas „nacionalu“, neturėtų reikšti nacionalinių lyderių abejingumo tam, kas „europietiška“.
Patys nacionaliniai interesai nukentės, jei Europa kaip visuma susilpnės.
Europos Vadovų Taryba turėtų tapti kolektyvine Europos ambicijų lydere, o ne paskutine status quo, kuris tampa vis labiau nesuderinamas su XXI amžiaus tektoniniais pokyčiais, gynėja.
Ką mes išgyvename?
Gyvename didžiulių sukrėtimų amžiuje.
Esame status quo krizės liudininkai.
Jean‘as Monnet kadaise pastebėjo, kad Europos bendrija bus kuriama per krizes ir taps sprendimų, priimtų reaguojant į tas krizes, visuma.
Iki šiol ši formulė tiksliai apibūdino Europos bendrijos, o vėliau ir Europos Sąjungos raidą. Kiekviena paskesnė krizė darė Europą stipresnę ir vieningesnę, kūrė naujas bendras institucijas ir politikos kryptis.
Dabartinė status quo krizė turėtų duoti tokį patį rezultatą.
Europos Sąjunga iš šio laikotarpio turėtų išeiti stipresnė ir vieningesnė visose srityse, kuriose esamas status quo tampa kliūtimi tolesnei pažangai.
Neturėtume bijoti šios organiškos Europos Sąjungos evoliucijos.
Priešingai, turėtume vertinti galimybę gyventi laikotarpiu, kai Europa bręsta ir prisiima pagrindinę atsakomybę už savo pačios ateitį.
Ir ne tik gynybos srityje.
