Dar kartą apie pasirengimą gynybai

Apie Europos Sąjungos ir Lietuvos pasirengimą gynybai pastaruoju metu yra daug kalbama. Ir daroma yra nemažai.

Tai, kad Lietuva yra pasiryžusi kitais metais gynybai skirti 5,38% šalies BVP, yra gerai. Svarbu tai, kad tokiomis lėšomis būtų finansuojamos tik tokios išlaidos, kurios atitinka NATO nustatytus kriterijus gynybos išlaidoms.

Savo ruožtu Europos Komisija, ir jos teikimu Vadovų Taryba, patvirtino ambicingą Europos Sąjungos pasirengimo gynybai iki 2030-ųjų metų planą. Jame yra daug ambicingų tikslų, kurie yra svarbūs ir Lietuvai: tarp svarbių visai Europai projektų yra įvardinti ir Rytinio Flango Sargybos bei Dronų Gynybos (Dronų Sienos) projektai.

Būtų galima ir pasidžiaugti tokiais sprendimais bei rezultatais: prieš metus laiko buvo sunku įsivaizduoti, kad Europa taip stipriai pasikeis gynybos reikaluose. Putino agresijos grėsmė ir pokyčiai Vašingtone lėmė tai, kad Europos Sąjunga pagaliau pradėjo rūpintis savo pasirengimu gynybai. Ir tai taip pat yra gerai.

Tačiau nereikia apsigauti ir nusiraminti.

Ne tik todėl, kad mums vis dar daug ko trūksta – pavyzdžiui, tik dabar paaiškėjo kad visose pafrontės valstybėse vis dar nesame pasirengę pastebėti ir fiksuoti sieną kertančių  dronų skrydžių ir nesame pasirengę juos sunaikinti taupiomis priemonėmis. Gerai, kad tai jau bent pripažįstame.

Tai atskleidė ir mūsų „gynybinio mąstymo“ bei „gynybinio planavimo“ esmines spragas: dronai Ukrainos frontuose masiškai buvo pradėti naudoti dar 2023-aisiais, tačiau per 2 metus mūsų institucijos (tiek nacionalinės, tiek ir europinės) iš esmės  nesiėmė jokių veiksmų, kad būtume pasirengę dronų gynybai. Tik pastarojo meto Rusijos provokacijos pagaliau tapo tuo stimulu,  kuris visos Europos mastu paskatino rengti skubius „Dronų sienos“ ar „Dronų gynybos iniciatyvos“ planus.

Paaiškėjo, kad mūsų institucinis ir politinis gebėjimas suvokti karo Ukrainoje pamokas yra silpnas.

Todėl daug nesiplėtojant, galima labai paprastai pasakyti, jog turime visada atsiminti, kad pasirengimas gynybai susideda iš trijų dalių: materialinio pasirengimo gynybai, institucinio pasirengimo gynybai ir politinio pasirengimo gynybai.

Ir visoms trims dalims yra būtina skirti maksimalų reikalingą dėmesį, nes tik taip būsime pasirengę gynybai.

Iki šiol daugiausiai apsiribojame tik materialiniu pasirengimu gynybai: kokią diviziją turime išplėtoti, kiek ir kokių ginklų turime įsigyti ar pasigaminti bei kaip tai tinkamai turime finansuoti.

Tai yra svarbu ir būtina, bet vien to nepakanka.

Nemažiau svarbus yra ir tiek Lietuvos, tiek ir Europos Sąjungos institucinis pasirengimas gynybai. Tiek pačių institucijų, tiek ir institucinės sąrangos pasirengimas.

Jeigu nacionalinės ar Europos politinės ar administracinės institucijos nesugebės tinkamai veikti nei pasirengimo gynybai, nei tuo labiau agresijos atveju, tai nepadės ir įsigyti ginklai. Arba bus įsigyjami ne tie ginklai, kurių tikrai reikia moderniame kare. Dar blogiau yra turėti visiškai neveiksmingą Vyriausybę arba net nesugebėti  jos suformuoti. Lygiai taip pat yra blogai jau dabar negalvoti, kaip Europos Sąjungos mastu organizuosime savo pasirengimą gynybai, kai JAV, persiorientuodama į Kinijos grėsmės suvaldymą, pradės mažinti savo resursus, skiriamus Europos gynybai. Arba negalvoti, kaip į Europos gynybinius pajėgumus integruosime karo frontuose išbandytas Ukrainos karines pajėgas.

Visa tai ir vadinu instituciniu pasirengimu gynybai. Akivaizdu, kad turime daug spragų. Ir dar vis neskiriame pakankamai dėmesio tokiam instituciniam pasirengimui. Lyg galvotume, kad krašto ar Europos gynyba gali įvykti savaime, jeigu tik turėsime pakankamai ginklų. Arba kad viską už mus išspręs NATO, net ir tuo atveju, jeigu mūsų institucijos bus visiškai pakrikę.

Tačiau akivaizdu, kad NATO visų mūsų problemų tikrai neišspręs, jeigu mes patys nesirūpinsime savo instituciniu pasirengimu gynybai. Efektyviai veikianti Vyriausybė, Parlamentas, Prezidento institucija, žmonių pasitikėjimas jomis, lygiai taip kaip ir efektyviai veikiančios Europos Sąjungos institucijos yra ne mažiau svarbu rengiantis gynybai, nei tie patys materialiniai  tankų, patrankų ar divizijų skaičiai. Vienas be kito neveiks ir jeigu viena pasirengimo gynybai dalis (pavyzdžiui, institucinė) bus visiškai nusilpusi, visas pasirengimas bus menkas.

Institucinį pasirengimą gynybai yra sunkiau įvertinti nei materialinį pasirengimą. NATO nenustato kokių nors aiškių kriterijų, kurie leistų įvertinti institucinį pasirengimą gynybai, taip kaip NATO nustato 3,5% BVP gynybos išlaidų kriterijų materialiniam pasirengimui gynybai.

Be abejo, tai apsunkina dėmesio sutelkimą instituciniam pasirengimui, bet kartu tai padaro šį uždavinį – rūpintis instituciniu pasirengimu gynybai – dar svarbesniu.

Todėl ir turime nuolat kelti sau klausimą – ar mūsų institucijos yra pasirengę gynybai? Jeigu niekaip nepavyksta iki galo suformuoti Vyriausybės, jeigu parlamentinėje daugumoje yra leidžiama dominuoti populistinei partijai – ar tokia institucinė situacija  stiprina ar silpnina mūsų pasirengimą gynybai?

Atsakymas, matyt, yra pakankamai aiškus.

Institucinio pasirengimo gynybai dėmuo yra tampriai susijęs su trečiuoju dėmeniu – politiniu pasirengimu gynybai.

Galima turėti daug ginklų, bet neturėti politinės valios gintis. Visų pirma – politinės valios svarbiausiose šalies institucijose. Arba visuomenės valia gintis gali būti paralyžiuota.

Visų Rusijos hibridinių karų prieš Europą pagrindinis tikslas ir yra palaužti, sunaikinti, suskaldyti  mūsų politinę valią gintis. Garsiosios Gerasimovo doktrinos esmė, ne kartą įvardinta Rusijos lyderių ar ekspertų: anot jų, yra lengviau okupuoti „širdis ir protus“ nei teritorijas. Akivaizdu – jei kurioje nors demokratinėje šalyje Rusijai pavyksta okupuoti „širdis ir protus“, tai tokios šalies fizinė okupacija pasidaro nereikalinga ar mažiau svarbi.

Taigi mūsų politinio pasirengimo gynybai esminis tikslas yra akivaizdus – ugdyti ir apsaugoti savo nacionalinę valią gintis. Apsaugoti nuo Rusijos pastangų okupuoti mūsų „širdis ir protus“. Rusija tam naudoja pačius įvairiausius hibridinio karo elementus: grynąją propagandą, kibernetines atakas ar slaptą paramą populizmui, kuris dažniausiai būna draugiškas Kremliui, „tiktokinę“ paramą rinkimų kampanijose ar sabotažo bei provokacijų gausą, kad žmonės būtų išgąsdinti ir ragintų siekti „gerų santykių“ su Kremliumi.

Galima būtų ilgai vardinti įvairias priemones, kurias Rusija naudoja savo tikslams tam, kad palaužtų mūsų politinę valią, kad paverstų mūsų svarbiausias institucijas neveiksniomis, kad išnaudotų mūsų visuomeniškas silpnybes ir sėtų nepasitikėjimo, nusivylimo, susipriešinimo sėklas. Iš tų sėklų ir gimsta institucinis nepajėgumas ar politinės valios erozija.

Kaip Rusija savo hibridiniais karais bando mus visus silpninti – gerai žinome. Tačiau tuo pačiu turime pripažinti: nors ir žinome, kad mus puola ir kaip mus puola, iki šiol ginamės labai silpnai ir tokiai gynybai skiriame labai mažai dėmesio. Galbūt netikime patys savimi, kad galime nuo to apsiginti. Todėl dažniausiai apsiribojame tik pareiškimais, kad „esame susirūpinę“ arba kad „esame labai susirūpinę“.

Politinis pasirengimas gynybai reikalauja proaktyvių veiksmų ginant savo politinę valią. Politinę valią gintis. Tam reikia ne tik „susirūpinimo“ pareiškimų. Politinio ir visuomeninio lauko apsauga nuo hibridinio populizmo, nuo Kremliaus įtakų yra politinio pasirengimo gynybai esmė, kuriai yra būtina  aktyvi ir efektyvi institucijų veikla.

Neseniai vykusiuose Moldovos Parlamento rinkimuose valdžios institucijos kaip  tik tokią veiklą ir pademonstravo. Tai ne tik padėjo apsaugoti rinkėjų „širdis ir protus“ nuo masinės Kremliaus hibridinės operacijos, bet ir nusipelnė visuomenės paramos rinkimuose.

Prieš kelias savaites Europos Parlamentas specialioje rezoliucijoje, skirtoje Rusijos provokacijoms, paragino ES institucijas parengti veiksmų planą gynybai nuo Rusijos hibridinių karų. Toks planas turi sudaryti galimybes taikyti tokias ES proaktyvias atsakomąsias priemones, kurios atitiktų tų hibridinių provokacijų, kurias patiria Europos Sąjunga,  apimtis ir aštrumą.

Europa bunda. Jau suprato, kad norint apsiginti nuo rusiškų dronų ir provokacijų, reikia statyti „dronų sieną“. Norint apsiginti nuo hibridinių provokacijų, reikia „anti-hibridinės“ sienos.

Rusija taikosi silpninti mūsų politinę valią gintis. Mes turime apsiginti nuo tokios hibridinės agresijos. Tam visų pirma turime prižiūrėti savo politinio ir visuomeninio lauko švarą, nes populistinis purvas sugeba labai greitai daugintis ir plėstis. Per jį plečiasi ir hibridinės įtakos. Ir negalime tikėtis, kad pati visuomenė ar kultūrininkai visada sugebės tą lauką apvalyti, jeigu valdžios ar politinės institucijos to darbo nesugeba padaryti. Arba jeigu institucijos pačios yra užkrėstos ir užkratą platinančios.

Rusija ieško būdų, kaip silpninti mūsų politinę valią gintis. Mums reikia galvoti ne tik kaip atremti tokias hibridines Kremliaus agresijas, bet ir kaip silpninti Kremliaus politinę valią ruoštis naujoms agresijoms prieš mus. Taip pat ir hibridinėms. Esame visiškai apleidę šį Rusijos agresyvios politinės valios silpninimo reikalą, nors tai turėtų būti svarbia sudėtine mūsų politinio pasirengimo gynybai dalimi.

Laikas suprasti, kad gynyba yra ne tik šautuvai. Jie yra svarbūs, bet visuotinė gynyba reikalauja ne tik materialinio pasirengimo gynybai, tačiau ir institucinio pasirengimo bei politinio pasirengimo gynybai. Tai reikalauja proaktyvių veiksmų, ne vien tik viešai reiškiamo susirūpinimo.

Lietuva turi visas galimybes tai pademonstruoti. Ir ne tik pademonstruoti, bet ir pasiūlyti Europos Sąjungai, kaip tai realizuoti visos Europos mastu. Nes Lietuvai turi rūpėti ne tik jos pačios  pasirengimas gynybai, bet ir visos Europos Sąjungos pasirengimas. Nes nuo tokio Europos pasirengimo priklauso ir Lietuvos saugumas.

Europos Sąjunga gali padėti Lietuvai gynybos reikaluose, bet ir Lietuva gali padėti Europos Sąjungai. Svarbu yra ir Lietuvoje suprasti, kad pasirengimas gynybai apima ne tik materialinį pasirengimą gynybai, bet ir institucinį bei politinį pasirengimą gynybai. Ar tai tikrai rūpi mums?

Neužmirškime to!