Baltarusija: keturių veiksmų planas
Po pastarųjų savaičių įvykių, susijusių su Baltarusija, visiems kyla natūralus klausimas – kas toliau? Ką Vakarai gali padaryti, kad Lukašenkos režimas būtų galiausiai sustabdytas ir Baltarusijos žmonės atgautų tai, ką Lukašenka iš jų pavogė – teisę į laisvus ir demokratinius rinkimus? Kaip galų gale sustabdyti režimą, kuris, laiku neužkirtus kelio, iš autoritarinio tampa teroristiniu? Kaip sustabdyti Putino planus realizuoti „šliaužiančią“ Baltarusijos aneksiją, kuri savo galutiniu rezultatu niekuo nesiskirs nuo Krymo okupacijos?
Visi šie klausimai iš Vakarų reikalauja aiškių atsakymų ir aiškių veiksmų. Gerai, kad iš karto po lėktuvo užgrobimo Europos Sąjunga pademonstravo jai nebūdingą ryžtą, vieningumą ir efektyvumą, gerai, kad yra planuojami nauji sankcijų paketai, tačiau yra verta galvoti ir apie papildomus svertus, kurie padėtų galiausiai išspręsti Baltarusijos krizę. Artimiausiu laikotarpiu matau svarbias 4–ias priemones, apie kurias kol kas kalbama nedaug. Jas galima būtų labai glaustai apibūdinti:
I. „Tarptautinis Tribunolas Lukašenkai“: visiškai akivaizdu, kad Lukašenkos veiksmai, tiek teroristiškai užgrobiant lėktuvą, tiek persekiojant Baltarusijos žmones, atitinka visus nusikaltimų, baudžiamų pagal tarptautinę teisę, požymius. Taip pat yra akivaizdu, kad tai kada nors bus nagrinėjama kokiame nors tarptautiniame tribunole.
Jau dabar tarptautiniai ekspertai renka tokių nusikaltimų įrodymus ir liudijimus. Tačiau tokio Tribunolo reikia šiandien, o ne kada nors, nes tik tai gali sustabdyti iki šiol nestabdomus nusikaltimus. Vakarų demokratijos turi skubiai svarstyti, kaip tokius Tribunolus būtų galima steigti nelaukiant, kol tam pritars Jungtinės Tautos, kuriose Kremlius visada panaudos veto teisę tam, kad tokius sprendimus blokuotų.
Tokie Vakarų demokratijų sprendimai yra reikalingi šiandien ne tik tam, kad Lukašenkos nusikaltimai būtų sustabdyti nedelsiant, bet ir tam, kad kiti lyderiai, linkstantys į autoritarizmą ir į brutalų opozicijos persekiojimą, būtų jau šiandien preventyviai perspėti apie tai, kas jų laukia, jeigu jie seks Lukašenkos pėdomis.
II. „Baltarusiškos sankcijos Putinui“: V. Putinas išlieka vieninteliu Lukašenkos rėmėju ir sąjungininku. Tik dėl jo paramos Lukašenka gali tęsti savo nusikaltimus prieš Baltarusijos žmones ir netgi imtis teroristinių veiksmų. V. Putinas neslepia savo suinteresuotumo, kad už tokią paramą nelegitimus pilietis Lukašenka jam atiduos Baltarusijos suvereniteto likučius ir V. Putinas galės iki galo realizuoti neteisėtą, šliaužiančią Baltarusijos aneksiją. Abu V. Putino veiksmai – tiek parama teroristiniam Lukašenkos režimui, tiek šliaužiančios aneksijos planai – yra grubus pasikėsinimas į Baltarusijos suverenitetą, kuris priklauso ne nelegitimiam Lukašenkai, o Baltarusijos žmonėms. Vakarai turi nedelsdami aiškiai ir garsiai įvardinti, kad yra pasiruošę įvesti griežčiausias sankcijas Rusijai, jeigu Kremlius artimiausiu metu nesustabdys savo paramos nusikalstamam Lukašenkos režimui ir jeigu Kremlius neatsisakys savo planų realizuoti neteisėtą Baltarusijos aneksiją.
V. Putinas turi suprasti, kad „baltarusiškos sankcijos“ bus tokios pat skausmingos, kaip ir „ukrainietiškos sankcijos“, kurių Kremlius sulaukė 2014 metais po Krymo ir Donecko okupacijos.
III. „Dž. Baideno spaudimas V. Putinui“: birželio 16 d. planuojamas Dž. Baideno ir V. Putino susitikimas yra gera proga perduoti šią vieningą Vakarų žinutę V. Putinui – šalin rankas nuo Baltarusijos! Lygiai taip pat ir nuo Ukrainos, ir nuo A. Navalno! Lygiai taip pat turi būti aiškiai įvardintos pasekmės (sankcijos), jeigu Kremlius vaizduos, kad neišgirdo ar nesuprato raginimo nebebūti Lukašenkos nusikaltimų rėmėju ir priedanga. Pastaruoju laikotarpiu Kremlius mandagias Vakarų kalbas, diplomatines vingrybes, bandymus įžvelgti sielą Putino akyse supranta tik kaip Vakarų silpnumo ženklą, kas tik skatina dar didesnį Kremliaus agresyvumą. Pats laikas Vakarams išmokti su Kremliumi kalbėtis kieta principų kalba. Baltarusijos krizė yra testas Vakarams.
IV. „Vakarų (Europos Sąjungos) lyderystė“: viena iš Vakarų bėdų, išryškėjusių per besitęsiančią Baltarusijos krizę – aiškus lyderystės deficitas. Mintyse peržvelgęs visas Europos Sąjungos institucijas, negali atrasti nei tokių institucijų vadovų, nei jų pavaldinių, kuriuos galėtumei įvardinti kaip lyderius, kurie 7/24 valandas užsiimtų Baltarusijos krizės sprendimu. Tą patį galima pasakyti ir apie ES nares: smarkiau pradedama judėti tik tuo atveju, jeigu Baltarusijoje įvyksta kas nors ypatingo (pvz. lėktuvo užgrobimas). Tokiu atveju pasimato ir lyderystė, ir koordinacija, ir efektyvumas. Tačiau Baltarusijos krizės sprendimui reikia ne vienadienės, o ilgalaikės Vakarų lyderystės. Reikia bendro Europos Sąjungos ir JAV veikimo komiteto Baltarusijos krizei spręsti. Net žymiai menkesnio masto Sakartvelo politinei krizei spręsti prisireikė Ch. Michel, Europos Sąjungos Vadovų Tarybos Prezidento, asmeninės lyderystės pastangų. Tokio pobūdžio lyderystės reikia ir Baltarusijos krizės sprendimui. Šis 4–ių veiksmų planas yra reikalingas ne tik daug iškentėjusiai Baltarusijai. Jis taip pat reikalingas ir Europos Sąjungai bei visiems Vakarams, kad būtų galima pagaliau išsivaduoti iš kankinančio bejėgiškumo jausmo.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/andrius-kubilius-baltarusija-keturiu-veiksmu-planas.d?id=87363595
