Ar Lietuvai rūpi tai, kas vyksta Baltarusijoje?

Lietuvoje vyksta batalijos dėl smėlio dėžių, tuo tarpu kaimyninėje Baltarusijoje – dėl valstybės ateities. Atrodytų, kad kur ne kur, bet Lietuvoje tam turėtų būtų skiriamas dėmesys, bet net svarbiausių A. Lukašenkos konkurentų tapimas politiniais kaliniais Lietuvoje nei politikų, nei platesnės pilietinės visuomenės per daug nejaudina: jaunimas, su triukšminga „Black Lives Matter“ nuėjęs iki JAV ambasados, iki Baltarusijos ambasados nueiti jėgų nebeturi.

O Baltarusijoje vyksta rimti dalykai: po 26 metų pirmą kartą yra akivaizdu, kad daugumai baltarusių A. Lukašenkos režimas yra atsibodęs iki negalėjimo. Apklausos rodo, kad žymiai daugiau nei 50 proc. žmonių nori rimtų permainų, už stabilumą (su A. Lukašenka) pasisako tik apie 30 proc. rinkėjų. Nuotaikos primena mūsų Sąjūdžio laikus: garsiausios baltarusių roko grupės drąsiai skelbia dainas „už permainas“; žmonės stovi valandinėse eilėse, kad pasirašytų už Lukašenkos konkurentus; tinklaraštininkai skelbia reportažus, ką galvoja eiliniai baltarusiai (o tie atvirai sako, kad jiems Lukašenka jau atsibodo), o po to ir tinklaraštininkus, ir jų pašnekovus užtampo baltarusiškas KGB ir t. t.

Svarbiausi A. Lukašenkos konkurentai jau kalėjime, tinklaraštininkai taip pat, eiliniai baltarusiai irgi be gailesčio gaudomi gatvėse ir sodinami. A. Lukašenka tikisi įbauginti plačiąją visuomenę, bet jam nelabai sekasi, taip jis tik išduoda savo išgąstį. Tikisi nepalikti laisvėje potencialių protestų lyderių, kad šie nesugebėtų organizuoti kokio nors rimtesnio protesto, bet tokia taktika yra beviltiška, nes jos rezultatas yra tas, kad protesto po tokių veiksmų atsiranda tik daugiau.

A. Lukašenkos artimoje aplinkoje reikalai taip pat nėra ramūs. Net ir jėgos struktūrų vadams ateina nelengvas metas: ar likti ištikimiems Baltarusijos prezidentui ir susilaukti su juo sankcijų bei tikėtinos pabaigos, ar eiti kartu su pribrendusiomis permainomis.
A. Lukašenka, nors ir vaizduoja, kad kovoja su Kremliaus įtaka, bet pradėjo kas savaitę Rusijoje susitikinėti su V. Putinu. Pastarajam iš vienos pusės yra džiugu matyti išsigandusį ir susilpnėjusį Lukašenką, bet iš kitos pusės turėtų būti neramu, matant baltarusių visuomenės neslepiamą pokyčių siekį. Nes tokie pokyčiai gali ne tik sugriauti A. Lukašenkos režimą ir sutraukyti paties Lukašenkos ir Putino sukurtus saitus su Rusija (su kuriais A. Lukašenka demonstratyviai, laikas nuo laiko kovoja), bet gali tapti ir pavojingu pavyzdžiu Rusijos visuomenei: jeigu jau ramieji baltarusiai reikalauja rimtų permainų, tai ar to paties nepareikalaus ir eiliniai rusai. Kai kas sako, kad svarbiausi Lukašenkos konkurentai yra Kremliaus implantai: kas užaugintas „Gazprom“, kas šiaip koks nors keistas tinklaraštininkas ar neaiškus buvęs Lukašenkos patarėjas. Akivaizdu, kad Baltarusijoje yra visko ir nereikia tikėtis, kad skiriamosios linijos nuo Rusijos ten būtų tokios pat ryškios, kaip Lietuvoje ar Ukrainoje, tačiau žmonių siekis keistis, grįžti prie demokratinių valdymo normų yra tai, kas yra natūralu ir nuoširdu. Ir kas yra stipru. Ir kas bet kam, kas būtų tokių rinkėjų išrinktas, būtų neįmanomas išvengti rinkėjų įpareigojimas ir mandatas. Tokia rinkėjų valia suformuotų naująjį Baltarusijos Prezidentą, o ne tai, kuo jis praeityje yra dirbęs.

Negalima tikėtis, kad naujasis Baltarusijos Prezidentas per trumpą laiką radikaliai pakeistų Baltarusijos geopolitinę orientaciją. Ne veltui pats Babaryko racionaliai sako, kad per artimiausią dešimtmetį jis tikėtųsi Baltarusiją paversti neutralia valstybe. Bet tokios permainos Baltarusijoje sudarytų galimybes Europos Sąjungai atverti Baltarusijai žymiai intensyvesnio bendradarbiavimo galimybes. Tuo požiūriu Baltarusija pradžioje galėtų tapti panašia į Armėniją, turinčią partnerystės sutartį su Europos Sąjunga, o vėliau galėtų apsispręsti ir dėl intensyvesnio bendradarbiavimo. Gali būti, kad tokios perspektyvos, jog Baltarusija gali ištrūkti iš Kremliaus „draugystės“ monopolio, labiausiai gąsdina V. Putiną, kuris prieš kelias dienas paskelbė grasinantį pareiškimą, kad, subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai kurios buvusios Respublikos paliko Sovietų Sąjungą su žymiai didesnėmis teritorijomis, nei jų turėjo tuo metu, kai Sovietų Sąjunga kūrėsi. Žinomi Rusijos politikos ekspertai įvardino, kad tai yra atviras grasinimas Baltarusijai ir Kazachstanui, jog artimiausiu metu Kremlius joms pareikš teritorines pretenzijas.

Iki šiol Putinas tokius grasinimus yra pareiškęs ir realizavęs 2008 metais Saakašvilio Sakartvelo (Gruzijai) ir post Janukovyčiaus Ukrainai 2014 metais, kai pajuto, kad šios šalys ištrūksta iš jo įtakos orbitos. Tai, kad Kremlius tokias teritorines pretenzijas šiomis dienomis pareiškė ir Baltarusijai, reiškia tik tai, jog Kremlius gerai supranta, kad Baltarusijos piliečių permainų siekis baigsis tuo, jog Baltarusija nebeliks tik Kremliaus įtakos regionu. Kaip toliau klostysis įvykiai Baltarusijoje yra sunku prognozuoti. Kritinė data yra čia pat – liepos 14 dieną paaiškės, kam iš kandidatų A. Lukašenkos administracija leidžia dalyvauti rinkimuose. Kol kas yra paskelbta, kad, tariamai, tik Cypkalo nesurinko reikiamo parašų kiekio. Taip buvo išbrokuotas vienas iš trijų potencialių alternatyvių kandidatų. Kiti du – Babaryko ir Tychanovskij – jau pasodinti kalėjimuose, nors Babaryko ir Svetlanos Tychanovskajos parašus pripažino tinkamais.

Permainos Baltarusijoje yra svarbios ne tik Baltarusijai. Jos yra svarbios visai Europai. Jos yra ypač svarbios ir Lietuvai. Keista, kad Lietuvoje jos beveik nesusilaukia dėmesio. Gal yra netikima, kad tos permainos tikrai gali įvykti. Bet tai priklauso ir nuo mūsų, ir nuo visų europiečių, taip pat ir nuo Europos Parlamento.

Baltarusijos pilietinei visuomenei mūsų dėmesio ir paramos tikrai niekada nebus per daug. Ypač, kai ta pati Baltarusijos visuomenė, crowd-funding būdu rinkusi aukas kovai su pandemija, dabar tokiu pat būdu renka aukas paremti naujųjų politinių kalinių šeimoms ar gatvėse areštuotų baudoms sumokėti. „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ – XIX amžiuje šis šūkis vienijo visą platų regioną, kuris kažkada vadinosi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Mums pasisekė – mes savo siekį permainoms įgyvendinome dar 90-aisiais ir savo laisvę turime, bei esame ją įtvirtinę Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto Organizacijoje. Baltarusiams istorija skyrė kitokią trajektoriją. Bet jie taip pat subrendo permainoms. Ir jos įvyks!

Żyvie Belaruś!!!