Apie Ukrainos gynybą, Ukrainą ir Rusiją
(Pagal pranešimą Kyjivo saugumo forume, 2025 m. gegužės 8 d.)
Šiandien minima pergalės Europoje diena. Šiandien prisimename besąlyginę nacistinės Vokietijos kapituliaciją, įvykusią prieš 80 metų, būtent šią dieną.
Man ši diena taip pat primena Ukrainos didvyriškumą ir kančias. Kančias, nes XX amžiuje Ukraina buvo dviejų žvėriškų totalitarinių tironijų – nacistinės Vokietijos ir stalinistinės Rusijos – mūšio ir žudynių laukas. Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo nuo aštuonių iki dešimties milijonų ukrainiečių – ketvirtadalis šalies gyventojų. Vos dešimt metų prabėgus nuo to, kai milijonai ukrainiečių mirė iš bado. Stalinas juos nužudė per dirbtinai sukeltą badą – holodomorą.
Pergalės Europoje dieną prisimename Ukrainos didvyriškumą, nes milijonai ukrainiečių kovojo prieš nacius sąjungininkų armijose kaip kariai, kaip partizanai. Ir padėjo sunaikinti režimą, atsakingą už terorą, žudynes ir genocidą pasauliniu mastu.
Šį didvyriškumą mes matome ir šiandien Ukrainos gatvėse ir mūšio lauke.
Pergalės Europoje dieną pažymime pergalę. Ir taiką.
Bet prieš 80 metų: po Pasaulinio karo sekė Šaltasis karas. Žemyną padalino geležinė uždanga. Vakaruose – laisvė, bet nuolatinė karinė grėsmė. Rytuose – viena totalitarinė tironija keitė kitą.
Kaip žinote, esu iš Lietuvos. Man ir jums Ukrainoje laisvė atėjo pavėluotai, po 45 metų. Jūs ir aš laisvę gavome tik tada, kai Lietuva ir Ukraina tapo nepriklausomos 1990 ir 1991 metais.
Aš gimiau 1956 metais. Beveik pusę savo gyvenimo nugyvenau Rusijos okupacijos sąlygomis. Vis dar prisimenu priespaudą. Ir išsilaisvinimą. Tokia yra mano asmeninė patirtis.
Nenoriu, jog tą vėl patirtų mano vaikai ir anūkai!
Mano vaikų ir anūkų ateitis, Europos ateitis šiandien yra sprendžiama Ukrainoje.
Nes šiandien, praėjus 80 metų, vis dar girdime praeities aidus. Tuomet, kaip ir dabar, okupantas atėjo naktį kaip banditas. Tada, kaip ir dabar, jis karą pradėjo bombarduodamas Kyjivą.
Agresorius vėl siekia pavergti Ukrainą ir užvaldyti Europą. Šį kartą tai Putino Rusija.
Rusija kariauja agresyvų karą prieš Ukrainą. Po penkerių metų Rusija gali turėti pakankamai ginklų, kad išbandytų NATO 5-ąjį straipsnį ir užpultų vieną ar kelias ES šalis. Taip prognozuoja Europos žvalgybos tarnybos.
Todėl turime prisiminti, kad šiandien Ukrainoje kuriama istorija: Ukrainos ateitis, Rusijos ateitis, Europos ateitis, mūsų vaikų ir anūkų ateitis sprendžiasi Ukrainos mūšio laukuose.
Istorija svarbi ne tik dėl prisiminimų. Istorija svarbi ir dėl pamokų – kaip nekartoti tragiškų istorijos klaidų.
Šiandien matau pavojų, kad galime pakartoti tragiškiausias XX a. Europos istorijos klaidas. Noriu atvirai apie jas kalbėti, nes tik taip galime jų išvengti:
Pirmoji klaida: karinės paramos Ukrainai trūkumas:
Per trejus karo metus ES ir JAV kasmet skyrė apie 40 mlrd. eurų dydžio karinę paramą (abi pusės po 20 mlrd. eurų); tačiau abiems pusėms ši karinė parama sudaro mažiau nei 0,1 proc. nuo jų BVP.
Dabar ES savo gynybai skiria vidutiniškai 2 %, JAV – 3,4 % BVP, NATO ketina susitarti dėl reikalavimo gynybai skirti 3,5 % nuo BVP, t. y. kur kas daugiau nei mes skiriame Ukrainai.
Kaip paaiškinti tokį skirtumą? Kodėl manome, kad šiandien svarbiau rūpintis tik savo gynybiniais pajėgumais, bet ne pakankamais Ukrainos pajėgumais, nors Ukraina mus gina nuo to paties priešo?
Nesuprantu tokios karinės logikos. Gal mes galime laikytis labiau subalansuoto požiūrio?
Negalime kartoti XX a. ketvirtojo dešimtmečio klaidų, kai demokratiniai Vakarai neinvestavo į būtinybę sustabdyti Hitlerį pačioje jo agresyvaus režimo pradžioje.
Antroji klaida: nesugebėjimas atskirti agresoriaus ir aukos
Prisiminkime Ronaldą Reiganą, kuris sakė: „nebijokite matyti to, ką matote“!
Reikia nebijoti matyti tai, kad Rusija yra agresorė, o Ukraina – auka. Ir atsakyti į klausimą – kieno pusėje mes stovime?
Man, mums, atsakymas yra aiškus. Bet atrodo, kad kai kuriems kitiems dar reikia laiko tai suprasti.
Trečioji klaida: pažadas palaikyti gerus santykius su agresoriumi Putinu.
Didelė klaida – deklaruoti strateginį interesą atkurti gerus santykius su agresoriumi Putinu po to, kai bus sudaryta taika.
NATO Rusiją laiko didžiausia grėsme Europos saugumui ir planuoja radikaliai padidinti pasirengimą gintis ir taip atgrasyti Rusiją nuo agresijos. Neįmanoma planuoti draugiškų santykių su didžiausia grėsme ir tuo pat metu reikalauti didesnių išlaidų gynybai, siekiant atgrasyti tą didžiausią grėsmę.
Draugystės su agresoriumi V. Putinu pažadų įgyvendinimas tik padrąsins V. Putiną tęsti vidaus ir išorės agresyvią politiką, įneš sumaišties į visą Vakarų pasaulio demokratijų pasaulį ir dar labiau paskatins kitų autoritarinių režimų agresyvumą.
Ketvirtoji klaida: Krymo okupacijos pripažinimas
Istorija suteikia aiškias pamokas apie lyderystę. Kritinėmis akimirkomis lyderiai gali atlikti Čemberleno (Chamberlain) arba Čerčilio (Churchill), Ruzvelto (Roosevelt) ar Reigano (Reagan) vaidmenį.
Čemberlenas tikėjosi, kad jam Miunchene 1938 m. pavyks susitarti su Hitleriu dėl taikos ir draugystės, ir reikalavo, kad Čekoslovakija atiduotų Hitleriui dalį savo teritorijos (Sudetų kraštą). Tai buvo kelio į Antrąjį pasaulinį karą pradžia.
Čerčilis, Ruzveltas ir Reiganas kovojo už laisvę ir prieš „blogio imperijas“. Ir jiems pavyko.
Šiandien reikalavimas, kad Ukraina atiduotų dalį savo teritorijos agresoriui Putinui, yra paprastas ir tragiškas istorinės Čemberleno klaidos pakartojimas.
Penktoji klaida: pritarimas formuluotei „Ne – Ukrainos narystei NATO“
Rusija reikalauja „Ne – Ukrainos narystei NATO“ ne todėl, kad bijo NATO puolimo prieš Rusiją naudojant Ukrainos teritoriją, bet todėl, kad bijo, jog NATO gins Ukrainą nuo kitos Rusijos agresijos. Pritarimas formuluotei „Ne – Ukrainos narystei NATO“ palengvina Rusijai planuoti sekančią agresiją prieš Ukrainą.
*******
Noriu pasinaudoti šia proga, kad taip pat pasakyčiau keletą žodžių apie Rusiją. Apie Rusijos tragediją ir apie Rusijos ateitį.
Rusijos karas prieš Ukrainą yra pasaulinė tragedija. Rusijos karas prieš Ukrainą sukuria neįtikėtinai daug tragedijų Ukrainai. Šis karas vėl kelia prisiminimus apie tragišką XX a. Europos žemyno istoriją: ar galime išvengti dar vienos tragiškos visos Europos tragedijos, panašios į Pirmąjį ar Antrąjį pasaulinį karą?
Tačiau paradoksalu, kad šis Putino pradėtas karas yra ir rusų tautos tragedija. Šiuo karu Rusija pati save pašalino iš pasaulinės normalių, neagresyvių šalių bendruomenės. Rusijos raidos trajektorija pamažu leidžiasi žemyn ir toliau eis šia kryptimi, jei pačioje Rusijoje neatsiras vidaus politinės valios dramatiškiems pokyčiams, kurių reikia tam, kad Rusija grįžtų prie normalios raidos . Akivaizdu, kad tai neįvyks V. Putinui esant valdžioje.
Žmonijos istorijoje gausu pavyzdžių, kaip tautos, pagarsėjusios istorijoje, ar civilizacijos nesugebėjo pakeisti žemyn besileidžiančios savo raidos trajektorijos ir tiesiog išnyko iš istorijos.
Rusijos tragedijos istorinės šaknys labai aiškios: per Antrąjį pasaulinį karą rusai kartu su ukrainiečiais, baltarusiais, amerikiečiais, britais ir daugeliu kitų tautų visi kartu sugebėjo nugalėti nacistinės Vokietijos fašizmą, tačiau vėliau rusai be realios kovos pralaimėjo karą prieš savo pačių vidinį, nacionalinį fašizmo tipą – nostalgiško rusiškojo imperializmo ir autokratinio bolševizmo mišinį.
XXI amžiuje Europos žemyne visi nori turėti gerus santykius su kaimynais, įskaitant gerus santykius su Rusija. Baltijos šalys tuo yra labiausiai suinteresuotos dėl savo istorinės patirties. Tačiau geri santykiai priklauso tik nuo vienos sąlygos: ar Rusija gali tapti normalia šalimi. Negalima palaikyti gerų santykių su agresoriumi, ypač jei gyveni jo kaimynystėje arba Europos žemyne, kurio nuo agresyvios Rusijos neskiria Atlanto vandenynas.
Todėl kiekvienas demokratinės Europos gyventojas turi aiškiai apsispręsti, ko jis nori: gerų santykių su V. Putinu, žinodamas, kad tai tik pratęs Rusijos tragediją ir grėsmes Europai, ar gerų santykių su normalia ateities Rusija, kuri galbūt sugebės atgimti.
Bet tam reikia Rusijos žmonėms padėti suprasti kokios yra alternatyvios Rusijos ateities raidos kryptys: galimybė ir toliau tęsti dabartinę smunkančią imperinės agresijos ir saviizoliacijos trajektoriją arba galimybė sugrįžti prie normalios Rusijos vystymosi trajektorijos, be agresijos ir autokratijos, bet su atkurtais pasauliniais santykiais, įskaitant santykius su Europos Sąjunga.
*********
Jei sutinkame, kad agresyvi Rusija buvo, yra ir bus didžiausia grėsmė Europos saugumui (kuri neišnyks net ir įtvirtinus taiką), demokratiškiems Vakarams būtina turėti aiškią strategiją, ką daryti su tokia nuolatine grėsme. Neužtenka vien tik stiprinti Ukrainos ar ES gynybinius pajėgumus prieš agresyvią Rusiją. Labai svarbu, kad ES turėtų ilgalaikę strategiją, kaip padėti Rusijai tapti neagresyvia ir normalia Europos Sąjungos kaimyne. Taip išnyks nuolatinės grėsmės Europai.
Mūsų parama Ukrainos sėkmei yra svarbiausia strateginė tokios strategijos Rusijos atžvilgiu priemonė, nes Ukrainos sėkmė gali įkvėpti Rusijos žmones sekti šiuo pavyzdžiu. Ukrainos sėkmė turi du svarbiausius elementus – tvirtos saugumo garantijos ir narystė Europos Sąjungoje. Putinas bijo tokio įkvėpimo ir galimų Rusijos žmonių svajonių turėti normalų gyvenimą. Todėl ir pradėjo karą, kad neleistų Ukrainai kurti savo sėkmės. Putinas pats yra Rusijos ateities tragedija, o jo režimas nėra toks pastovus, kaip atrodo šiuo metu. Europos Sąjunga turi turėti strategiją, kaip padėti Rusijos žmonėms turėti kitokią, ne tokią tragišką ateitį. Tai būtų ir didžiausia nauda visos Europos saugumui.
********
Šiandien, kai vyksta toks istorinis susitikimas, turime kalbėti ne tik apie skubą ir strateginius gynybos poreikius šiandien. Bet ir apie ilgalaikę Europos ateitį.
Mano nuomone, susiduriame su dviem skirtingais saugumo iššūkiais skirtingais laikotarpiais:
- Pirmasis iššūkis – pats skubiausias: Rusijos agresija prieš Ukrainą ir Rusijos agresijos prieš ES ar NATO valstybes nares galimybė iki 2030 m.
- Antrasis iššūkis yra ilgesnio laikotarpio – ateinančio dešimtmečio. Dėl augančios Kinijos karinė galios turime prognozuoti, kad JAV vis daugiau dėmesio nukreips į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, kartu mažindamos savo buvimą Europos žemyne.
Kaip teigiama Baltojoje knygoje dėl Europos gynybos ateities: „…antroje šio dešimtmečio pusėje formuosis nauja tarptautinė tvarka“. Todėl turime veikti remdamiesi savo ilgalaike strategija, nes „jei neveiksime, istorija mums neatleis“.
„Europos gynyba yra Europos uždavinys“ – tai yra žodžiai iš man skirto programinio Misijos laiško.
Šiandien gana dažnai aš ir įvairūs europiečiai kartojame savaime suprantamą tiesą, kad 450 milijonų europiečių neturėtų prašyti 340 milijonų amerikiečių nuolat ginti mus nuo 140 milijonų rusų, kurie nepajėgūs nugalėti 38 milijonų ukrainiečių.
Ekonomiškai esame pakankamai stiprūs ir galingi, kad galėtume savo gynybą perimti į savo rankas. Tačiau tam prireiks laiko.
Žvelgiant į tolimesnę ateitį, neužteks vien tik daugiau lėšų išleisti gynybai ir gaminti daugiau ginklų. Kad galėtume apsiginti, turėsime dėti pastangas tam, kad „sukurtume Europos saugumo architektūrą“, kaip teigiama man adresuotame misijos laiške. Mūsų strateginis tikslas – suvienyti visas pastangas tam, kad stiprindami Europos gynybą, sukurtume „tikrą Europos Gynybos Sąjungą“.
Ukraina šiandien atlieka lemiamą vaidmenį užtikrinant neatidėliotiną Europos gynybą ir ji atliks svarbiausią vaidmenį plėtojant Europos gynybinę parengtį ilgesniu laikotarpiu, kuriant naują Europos saugumo architektūrą bei kuriant „tikrą Europos Gynybos Sąjungą“.
Štai kodėl turime suprasti, kokią strateginę reikšmę turi mūsų ilgalaikė strategija Ukrainos atžvilgiu.
Mūsų Ukrainos strategija grindžiama trimis integracijos ramsčiais:
1) Saugumo integracija:
Saugumo Europoje formulė yra labai paprasta: Europa – vientisa, laisva ir taiki. Laisvę reikia ginti ir vis labiau plėsti į rytinę Europos dalį. Taikos formulė – „Taika per galią“ – gali būti įgyvendinta tik mums suteikiant papildomą didelę galią Ukrainai. Tai galima pasiekti didinant gynybinę paramą Ukrainai; kaip ne kartą yra sakiusi Komisijos Prezidentė Ursula von der Leyen: geriausia saugumo garantija Ukrainai yra „dygliakiaulės strategija“ (porcupine strategy) – Ukrainos gynybos ir karinių pajėgumų stiprinimas iki realaus atgrasymo lygio. Kaip sako Komisijos Prezidentė, geriausia investicija į Europos saugumą yra mūsų investicija į Ukrainos saugumą.
Naujoji ES programa „Rearm Europe“ ir „SAFE“ paskolos sudaro galimybes ES valstybėms narėms padidinti karinę paramą Ukrainai, bendrai su Ukraina įsigyjant Ukrainoje pagamintus ginklus ir skiriant juos Ukrainai. Steigiame bendrą ES ir Ukrainos darbo grupę tam, kad padėtume Ukrainai pasinaudoti „SAFE“ paskolomis , ir ši nauja priemonė taip pat bus labai naudinga.
2) Gynybos integracija:
Europos ir Ukrainos gynybos pramonės kompleksų integracija tampa labai svarbia mūsų darbotvarkės dalimi.
Naujos galimybės atsiveria įgyvendinant būsimą EDIP programą. Kitą pirmadienį Briuselyje vyks svarbus ES ir Ukrainos gynybos pramonės forumas. Ukrainos gynybos pramonė demonstruoja neįtikėtinus laimėjimus. Mes galime paremti Ukrainos gynybos pramonę savo finansiniu ir pramoniniu pajėgumu, Ukrainos gynybos pramonė gali paremti ES gynybos pramonę savo ukrainietiška praktine patirtimi ir nepaprastais inovacijų ir modernizavimo įgūdžiais. Karinių doktrinų integracija taip pat gali mums padėti suprasti „dronų armijos“ reikšmę tam, kad galėtume pakartoti šią sėkmę savo pusėje. Neužilgo pasirodys naujos mūsų iniciatyvos integracijai šioje srityje skatinti.
3) Europos integracija:
Tai simboliška: šiandien minime gegužės 8-ąją – karo pabaigą. Rytoj minėsime gegužės 9-ąją – Europos vienybės pradžią.
Europos integracijos, apibrėžtos 1950 m. gegužės 9 d. Šumano deklaracijoje, tikslas buvo labai aiškus: saugoti taiką ir išvengti karų Europos žemyne vienijantis Europai.
Kaip vakar sakė Komisijos Prezidentė: Ukrainos narystė mūsų Sąjungoje „gali būti stipriausia saugumo garantija“. Todėl Ukrainos narystė ES reikalinga ne tik Ukrainai, bet ir visai ES. Štai kodėl Komisijos Prezidentė taip pat sakė: „mes su Ukraina sunkiai dirbame, kad 2025 m. atidarytume visus derybinius skyrius“.
Geriausia pabaigai dar kartą pacituoti Komisijos Prezidentę: „Ukrainos prisijungimas prie mūsų Sąjungos yra didžiausia teisingos ir ilgalaikės taikos garantija. Mūsų istorijoje taika ir Europos integracija visada ėjo koja kojon. Taigi įtraukime Ukrainą į mūsų Sąjungą. Eikime taikos keliu kartu“.
Tai svarbiausia atsakomybė mūsų kartai!
Slava Ukraini!
