Vystant Europos gynybą yra kuriama pridėtinė vertė Europos Sąjungai

Europos gynybos pramonė susiduria su keliais gerai žinomais iššūkiais:

– Europos Sąjungos gamybos pajėgumai yra per maži tam, kad ES būtų pasirengusi ekstremaliausiems nenumatytiems kariniams atvejams ir tam, kad būtų patenkinti gynybos poreikiai karo metu.

– ES valstybių narių vyriausybės skiria nepakankamai lėšų gynybai ir todėl neinvestuoja į Europos Sąjungos gynybos pramonės pajėgumų plėtrą. Be to, jos tik 20-30 proc. gynybos įrangos įsigyja iš Europos Sąjungos gynybos pramonės, kai tuo tarpu net 65 proc. įrangos įsigyja iš ES nepriklausančių šalių. Kadangi ES valstybės narės gynybos įrangą daugiausia perka iš trečiųjų šalių, Europos Sąjungos gynybos pramonė yra labai priklausoma nuo eksporto rinkų, įskaitant ir trečiosiose šalyse.

– ES gynybos pramonės rinka yra labai susiskaidžiusi. Kai valstybės narės įsigyja Europoje pagamintą gynybos įrangą, jos dažniausiai renkasi savo šalies gynybos pramonės pagamintą įrangą. Dėl tokio susiskaidymo visa Europos gynybos pramonė tampa mažiau konkurencinga.

– Dėl gynybos rinkos ir pramonės susiskaidymo kyla papildomų sunkumų, nes gamyba tampa pernelyg fragmentiška, o tai lemia, kad Europoje pagaminta gynybos įranga nėra pakankamai suderinama tarpusavyje ir neatitinka NATO standartų.

Iššūkį kelia tai, kad jei valstybės narės tiesiog padidins savo išlaidas gynybai nuo 2 iki 3 % (nors to irgi labai reikia), nesiimdamos reikšmingų kolektyvinių veiksmų Europos Sąjungos lygiu plėtojant ES gynybą, visos šios gerai žinomos Europos gynybos pramonės problemos tik padidės. Didesnės nacionalinės gynybos išlaidos be subalansuotų ir veiksmingų kolektyvinių Europos Sąjungos programų padidins ES gynybos pramonės ir rinkos susiskaidymą (nulemtą nacionalinio gynybos išlaidų pobūdžio). O tai reiškia – tik dar daugiau Europos mokesčių mokėtojų pinigų bus išleidžiama gynybos įrangai iš trečiųjų šalių įsigyti, o Europos gynybos pramonė ir toliau kentės dėl europinės paklausos ir investicijų trūkumo.

Todėl, jei yra politinė valia pagerinti Europos gynybos pramonės sąlygas, turime sutarti, kad nacionalinių gynybos išlaidų didinimas yra būtinas, tačiau jį turi lydėti kiek įmanoma aktyvesni Europos Sąjungos kolektyviniai veiksmai plėtojant Europos gynybą.

Būtina kuo skubiau į ES valstybių narių gynybos pramonės politiką, iki šiol tradiciškai grindžiamą tik nacionaliniais prioritetais, sprendimais ir viešaisiais pirkimais, įtraukti kolektyvinį europinį matmenį.

Be poreikio spręsti gerai žinomas ilgalaikes susiskaidžiusios Europos gynybos pramonės problemas, reikia skubiai įgyvendinti ES lygmens pramonės programas, kurios skatintų Europos gynybos pramonę būti pasirengusią gaminti tai, ko Europos Sąjungos valstybėms narėms reikia tam, kad iki 2030 m. pasiektų NATO pajėgumų tikslus. Šis pasirengimas yra labai svarbus siekiant atgrasyti galimus agresyvius Rusijos veiksmus, siekiant iki 2030 m. išbandyti Europos Sąjungos valstybes nares ekstremaliausiais nenumatytais kariniais atvejais.

Veiksmingiausia Europos Sąjungos kolektyvinė priemonė, kuri suteiktų Europos gynybos pramonei reikiamą paramą, yra valstybių narių bendrai atliekami reikalingos gynybos įrangos pirkimai.

Bendri viešieji pirkimai, remiami ir skatinami Europos Sąjungos lėšomis, padeda išvengti tolesnio Europos gynybos pramonės susiskaidymo, kuris galėtų atsirasti padidėjus nacionalinėms gynybos išlaidoms.

Bendri viešieji pirkimai yra labai reikalingi Europos gynybos pramonei, nes jų dėka pramonė gaus daug didesnius bendrus užsakymus ir ilgesniam laikotarpiui užsitikrins sutartis, todėl galės saugiau plėtoti gamybos linijas. Jie taip pat reikalingi ir pačioms valstybėms narėms, nes dėl bendro pirkimo didesnio masto gerokai sumažės kaina, kurią valstybės narės mokės už bendrai perkamą įrangą.

Neseniai įgyta patirtis įgyvendinant Europos gynybos pramonės stiprinimo vykdant bendrus viešuosius pirkimus akto (EDIRPA) programą (300 mln. eurų europinių lėšų), skirtą Europos Sąjungos valstybių narių pastangoms dalyvauti bendruose gynybos įrangos viešuosiuose pirkimuose paremti, parodė akivaizdžią jos naudą. Pagal EDIRPA programą bendrai įsigytos amunicijos kainą kai kuriais atvejais pavyko sumažinti iki 50 %, palyginti su kaina, kurią valstybės narės būtų mokėjusios, jei būtų pirkusios atskirai.

Be to, kad gavo naudos iš dėl didesnio bendros paklausos masto sumažėjusių kainų, bendruose pirkimuose dalyvaujančios valstybės narės gavo papildomos naudos iš EDIRPA subsidijų, skirtų paskatinti valstybes nares vykdyti bendrus pirkimus. Šios subsidijos gali siekti iki 20 % sutarties vertės.

Valstybės narės, pasirengusios vykdyti bendrus viešuosius pirkimus, gaus dvigubos naudos: mažesnes įrangos kainas dėl bendrai vykdomos sutarties masto ir dideles skatinamąsias subsidijas iš EDIRPA. Rinkėjams bus sunku suprasti, jei jų vyriausybės nepasinaudos bendrų viešųjų pirkimų galimybėmis, kurias EDIRPA siūlo valstybėms narėms jų gynybiniams pajėgumams vystyti, taip leisdama daug efektyviau panaudoti nacionalinei gynybai skirtas lėšas.

Visai netrukus sėkmingą EDIRPA programą pakeis nauja Europos gynybos pramonės politikos (EDIP) programa, kurią patvirtinus bus sukurtos papildomos priemonės bendrų pirkimų iniciatyvoms remti. Didesnės Europos Sąjungos lėšos, skirtos EDIRPA ir EDIP programoms, gali turėti didelės įtakos gerinant padėtį Europos gynybos pramonėje ir rinkoje.

Be pirmiau minėtos bendrų pirkimų atnešamos naudos, kurią gali dar labiau padidinti EDIRPA (EDIP), yra įmanoma EDIRPA priemonėmis ES valstybes nares skatinti vykdyti bendrus pirkimus (finansuojamus didesnėmis nacionalinėmis išlaidomis gynybai) visų pirma iš Europos gynybos pramonės, o ne iš trečiųjų šalių. Tas pats pasakytina ir apie skatinimą vykdyti bendrus Europos gynybos produkcijos pirkimus, kai produkcija atitinka NATO standartus.

EDIRPA (EDIP) yra galinga priemonė, skirta kolektyviniams Europos Sąjungos veiksmams gynybos srityje, tačiau jos galia ir poveikis priklauso nuo finansinių išteklių, kuriuos jai galima panaudoti. Iki šiol ji siekė tik 300 mln. eurų, tačiau nepaisant ribotų išteklių, poveikis buvo didelis. Jei vietoj 300 mln. eurų atsirastų galimybė EDIRPA suteikti dešimtis milijardų eurų, tai iš esmės pagerintų Europos gynybos ir gynybos pramonės padėtį. Sumažėtų susiskaidymas, gynybai skiriamos lėšos liktų Europoje, o Europos gynybos pramonė vykdytų gerokai daugiau viešųjų pirkimų, su pramone būtų sudarytos ilgesnės trukmės sutartys, o valstybių narių vyriausybėms būtų siūlomos mažesnės kainos, taip pat būtų daugiau NATO standartų ir mažiau kliūčių gynybos įrangos tarpusavio sąveikai.

Taip pat svarbu prisiminti, kad Europos Sąjunga neseniai sėkmingai įgyvendino kolektyvinę programą šaudmenų gamybai remti ASAP (Act to Support Ammunition Production), skirtą Europos gynybos pramonės, kuri prasidėjus karui gamino reikalingiausią gynybos įrangą, gamybos pajėgumams didinti. Pagal ASAP programą šaudmenis gaminančioms pramonės šakoms subsidijuoti buvo panaudota 500 mln. eurų, kad būtų padedama plėsti jų gamybos pajėgumus, ir tai davė puikių rezultatų. 2023 m. Europos Sąjungos gynybos pramonė buvo pajėgi pagaminti tik 300 000 vienetų reikalingiausios amunicijos; tuo tarpu gavusi ASAP subsidijas, Europos pramonė iki 2025 m. pabaigos yra pasirengusi pagaminti 2 mln. vienetų amunicijos.

Svarbiausia šių pastabų išvada: visiems – Europos Sąjungos valstybėms narėms, Europos Sąjungos gynybos pramonei ir Europos institucijoms – atėjo laikas suprasti, kokią ženklią pridėtinę vertę Europos gynybos plėtrai gali suteikti kolektyviniai Europos Sąjungos veiksmai ir tai, kad Europos Sąjungai būtina skubiai pasirengti ekstremaliausiems nenumatytiems kariniams atvejams. Tai galima pasiekti vykdant kolektyvinius Europos Sąjungos veiksmus, įgyvendinamus per ASAP, EDIRPA ir būsimą EDIP programą. Todėl artimiausiu metu privalo būti patvirtinta Europos gynybos pramonės politikos reglamentas (EDIP). Todėl Europos kolektyviniai veiksmai reikalauja tinkamo finansavimo, nes vien tik nacionalinių išlaidų gynybai didinimo (kuris labai sveikintinas) mūsų gynybos ir gynybos pramonės plėtrai nepakanka.