Vakarų realybė ir mūsų atsakomybė
Iš karto po to, kai 2022 metais Putinas pradėjo Rusijos karą prieš Ukrainą, atrodė, kad Vakarai tikrai pabudo iš geopolitinės tinginystės letargo ir ėmėsi ryžtingos strategijos ne tik siekdami padėti Ukrainai apsiginti, bet ir stabdydami Rusijos agresyvų, autoritarinį, kleptokratinį Putino režimą.
Tačiau prabėgus pusantrų metų nuo karo pradžios ir ypač po NATO Vilniaus Viršūnių susitikimo, darosi vis aiškiau, kad Vakarai gal ir pabudo, bet iš patogios „sočių Vakarų lovos“ dar vis neatsikėlė. Vakarams patogi formulė, kad NATO kare nedalyvauja, kad tai tik Ukrainos, o ne visų Vakarų karas prieš agresorę Rusiją, vis labiau tampa ryškiu Vakarų siekio išsaugoti karinį ir geopolitinį status quo Ukrainos reikaluose simboliu. Bent jau Vakarų noro siekti ryžtingų geopolitinių permainų Europos kontinente ar rimtai investuoti į ryškų karinį Putino pralaimėjimą iki šiol tikrai nesimato.
Vis labiau atrodo, kad Vakarus tenkina jeigu ne greita taika su Putinu (naudinga tik Putinui), tai bent ilgas, Rusiją sekinantis karas (nepaisant to, kokią kainą už tai sumoka Ukraina), neinvestuojant į greitą Ukrainos pergalę. Tuo tarpu siekio bekompromisiškai sutriuškinti Putino režimą Vakarai nedrįsta skelbti. Dar daugiau – Vakarai net ir geopolitiškai nenori artimiausiu metu atverti durų Ukrainai (narystė NATO), nes tai (anot Vakarų) gali išprovokuoti naują Putino agresijos bangą. Net ir narystės Europos Sąjungoje perspektyvos išlieka miglotos, nepaisant suteikto kandidato statuso ir net galimo sprendimo šių metų pabaigoje dėl derybų pradžios, nes vis garsiau girdisi ir matosi nuogąstavimų, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje tariamai gali sukelti daug iššūkių pačių Europos Sąjungos institucijų ar bendrosios rinkos tolesniam funkcionavimui.
Atėjo metas įsivertinti šią ryškėjančią naują „Vakarų realybę“ tam, kad galėtume ne tik prognozuoti galimus ateities scenarijus, bet ir tinkamai suvoktume, kokia strateginė atsakomybė tenka mums, Lietuvai, jau esančiai integralia Vakarų dalimi.
Iki šiol dažniausiai plaukėme „didžiųjų“ Vakarų sostinių nubrėžtame geopolitiniame farvateryje, kartu su visais kitais Vakarų partneriais skelbdami solidarumą su Ukraina, iš savo sandėlių atiduodami jau nebenaudojamą karinę techniką ir amuniciją, tačiau savo strateginius geopolitinius saugumo siekius apribodami išimtinai individualiais Lietuvos saugumo poreikiais (Vokietijos brigada Lietuvoje), nors mūsų saugumas žymiai labiau priklauso nuo to, ar Ukrainai pavyks apsiginti, nei nuo to, kada ir kaip Vokietijos brigada bus dislokuota Lietuvoje.
Deja, atrodo, kad ir mums patiems Ukrainos karas už savo laisvę dar netapo „mūsų“ karu. Nes tam, kad įrodytume, jog tai yra ir mūsų karas, neužtenka vien Ukrainos vėliavų gausos Vilniuje, vien gražių politinio solidarumo pareiškimų ar gestų, vien pilietinės visuomenės labdaros akcijų ar to, jog mes neprašome, kad ukrainiečiai mums dėkotų. Tam reikia, kad mes patys turėtume aiškią ir visaapimančią „mūsų karo už Ukrainą“ strategiją: kaip mes šiame kare dalyvaujame, ko mes siekiame ir kokius išteklius tam naudojame. Ir tai visų pirma turi būti mūsų geopolitinė strategija, iš kurios išplauktų ir mūsų aiški karinė strategija artimiausiam dešimtmečiui. Mes turime suvokti savo vaidmenį šiame kare – nesame pati didžiausia karinė galia, kuri galėtų pati viena lemti karinius rezultatus mūsų regione, tačiau galime būti pakankamai įtakingi siūlydami strategines geopolitines iniciatyvas ir idėjas, kaip transformuoti mūsų regioną į žymiai saugesnę erdvę ir burdami tiek mūsų regiono, tiek žymiai platesnės Vakarų bendruomenės bendraminčius tokiai bendrai veiklai.
Štai tokios mūsų veiklos labiausiai ir pasigendu šiandieninėje realybėje.
Nes Vakarams šiandien labiausiai trūksta aiškios ilgalaikės geopolitinės strategijos, kuri apimtų ne tik Ukrainą, bet ir Rusiją bei Baltarusiją. Tai tenka labai ryškiai pabrėžti: kol Vakarai neturės strategijos Rusijos atžvilgiu, tol jie blaškysis bei mindžikuos ir Ukrainos reikaluose. Šiuo metu Vakarai bijo Ukrainos pergalės padarinių tolesnei Rusijos raidai, bijo, kad vietoje Putino ateis koks nors prigožinas (nes Vakarai neturi jokios strategijos, kaip padėti Rusijos demokratinei transformacijai, kadangi bijo kalbėti apie režimo pasikeitimą Rusijoje), todėl Vakarų karinė parama Ukrainai ir toliau lieka drungna (nes Vakarai bijo, kad ryžtingos paramos atveju Putinas dar kartą pareikš, kad tai NATO užpuolė Rusiją, o ne Rusija – Ukrainą). Vakaruose trūksta lyderystės, noro ir gebėjimų įžvelgti „Ukrainos faktoriaus“ svarbą visai ilgalaikei Europos žemyno rytinės dalies geopolitinei pertvarkai, apimant ir potencialią transformaciją pačioje Rusijoje bei Baltarusijoje. Nes nėra tikima demokratijos perspektyvomis šiose šalyse: Vakarams atrodo, kad Putinas ir Lukašenka yra amžini savo šalių lyderiai, o visokios prigožinų alternatyvos tik dar labiau gąsdina. Todėl visuose Vakarų svarstymuose dėl Ukrainos vis dar vyraujančiu išlieka naratyvas: kaip į vienokius ar kitokius Vakarų veiksmus „Ukrainos fronte“ reaguos Putinas, o ne tai, kaip tokie ar kitokie ilgalaikiai Vakarų veiksmai padės sugriauti Putino režimą.
Štai šis Vakarų strateginio geopolitinio mąstymo deficitas, ydingumas arba silpnumas ir turi būti mūsų pagrindinis geopolitinis taikinys. O tam reikia, kad visų pirma mes patys turėtume savo įsivaizdavimą, kokia Vakarų strategija yra būtinai reikalinga ir gebėtume apie tokią mūsų Vakarų strategijos viziją burti bendraminčius: tiek Europoje, tiek ir kitapus Atlanto.
Bet norint suprasti, kodėl tokia Vakarų strategija yra būtinai reikalinga ir kodėl mes turime tuo užsiimti, visų pirma reikia įsivardinti pagrindinius, jau pastebimus pusantrų metų trukmės „Vakarų realybės“ faktus (kurie gali pasirodyti ir niūrokais), kad suprastume, kas mūsų laukia ilgalaikėje perspektyvoje, jeigu jau šiandien nesugebėsime tinkamai strategiškai reaguoti į tokią realybę:
- Karas yra sunkus, ir su tokia Vakarų karine parama, kokios šiuo metu sulaukia Ukraina, gali būti vis sunkiau tikėtis, kad Ukraina artimiausiu metu pasieks triuškinančią pergalę prieš Rusiją. Tai nėra Ukrainos kaltė ar jos gebėjimų kariauti trūkumo įrodymas. Tai yra Vakarų negebėjimo apsispręsti, kad tai yra ir mūsų karas, pasekmė. Vakarai bijo Ukrainos pergalės prieš Rusiją padarinių pačiai Rusijai, nes neturi jokios nuoseklesnės strategijos Rusijos atžvilgiu. Kol Vakarai bijos Ukrainos pergalės prieš Rusiją, tol Ukrainai neduos ir ginklų, reikalingų tokiai pergalei pasiekti. Slėpdami savo politinio neįgalumo pagrindinę priežastį, Vakarai vis dažniau nori Ukrainos dėkingumo įrodymų (tai ir įrodo, kad Vakarams tai yra tik „Ukrainos karas“, o ne „mūsų karas“), ir vis rečiau kalba apie Vakarų dėkingumą Ukrainai. Tokiomis aplinkybėmis Ukraina susilauks vis didėjančio Vakarų spaudimo užbaigti „savo“ karą taikos derybomis su Putinu ir pagal Putino sąlygas. Ir be jokių Tribunolų.
- Narystės NATO ar Vakarų saugumo garantijų Ukrainai perspektyvos po Vilniaus Viršūnių susitikimo darosi dar labiau miglotos, nes Vilniuje buvo apsiribota visiškai paviršutiniškomis formuluotėmis, o tai rodo, kad didieji Vakarai Ukrainos saugumo garantijų klausimo nelaiko rimtu, svarbiu ar savalaikiu. Bent kol kas. Priežastis ta pati: Vakarų lyderiai tyliai vis dar galvoja, kad Putinas turi veto teisę spręsti, kas Rusijos kaimynystėje gali tapti ir kas negali tapti NATO nare. Nes Putinas turi branduolinį arsenalą, kuriuo šantažuoja Vakarus. Vakarų politika Ukrainos klausimu lieka subordinuota Vakarų politikai Rusijos atžvilgiu, o tokios politikos Rusijos atžvilgiu Vakarai vis dar neturi. Anksčiau neturėjo, nes buvo priklausomi nuo Rusijos dujų, dabar neturi, nes bijo Putino branduolinio šantažo. Ir bijo to, kas bus su Rusija, jeigu nebeliks Putino. Kol Vakarai neturės adekvačios ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu, paremtos ne Putin – first!, o Democracy in Russia – first! doktrina, tol Vakarai neturės ir adekvačios politikos Ukrainos atžvilgiu. Ir atvirkščiai – kol Vakarai neturės visaapimančios ir adekvačios politikos Ukrainos atžvilgiu (ginklai, atstatymas, NATO ir ES narystė), tol Vakarai neturės ir adekvačios politikos Rusijos atžvilgiu, nes demokratijos Rusijoje ir Baltarusijoje ateitis priklauso nuo Vakarų politikos Ukrainos atžvilgiu efektyvumo.
- Vis dar yra sunku atsakyti, ar Vakarai tikrai yra pasiryžę per artimiausią dešimtmetį sukurti Ukrainos būsimosios ekonominės ir socialinės sėkmės pamatus, padarant viską, kad per šį dešimtmetį Ukraina taptų Europos Sąjungos nare ir būtų pilnai integruota į Europos Sąjungos Bendrąją rinką. Nors galime džiaugtis, kad prasidėjus karui Europos Sąjungai užteko politinės valios suteikti Ukrainai ir Moldovai kandidačių statusą, nors ir galima optimistiškai tikėtis, kad šių metų pabaigoje abi šalys bus pakviestos pradėti derybas dėl ES narystės, tačiau pačios narystės perspektyvos ir toliau skendi geopolitinėse miglose: pvz.; Prancūzija reikalauja visų pirma esminių institucinių reformų pačioje Europos Sąjungoje (atsisakant veto teisės) tam, kad ES būtų pasiruošusi priimti naujas nares (ir ypač Ukrainą), o tokios reformos pačios ES viduje yra ypač sunkiai įgyvendinamos. Antra, Lenkija ir kitos Centrinės Europos šalys su šių metų Ukrainos grūdų embargo iniciatyvomis akivaizdžiai pademonstravo, kad Centrinė Europa, nepaisant savo solidarumo su Ukraina pareiškimų gausos, gali tapti reikšmingais oponentais, stabdančiais Ukrainos integraciją į ES ir Bendrąją rinką, nes jau dabar demonstruoja baimę konkuruoti su Ukrainos žemės ūkio produkcija toje pačioje ES Bendrojoje rinkoje. Paradoksalu, tačiau verta jau dabar matyti, kad Centrinė Europa gali tapti didžiausia kliūtimi Ukrainos tapimo ES nare kelyje: Centrinė Europa šiais metais pademonstravo, kad bijo ir ateityje bijos Ukrainos ekonominės konkurencijos; Centrinė Europa taip pat jau nuo seno demonstruoja savo nenorą atsisakyti veto teisės, nepaisant to, kad veto teisė nuosekliai virsta pagrindiniu europietiškos „šantažo kultūros“ instrumentu. Jeigu tektų pasirinkti – ar veto teisės išlaikymas, ar Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – šiuo metu nėra aišku, ką pasirinktų Centrinė Europa. Taip pat ir Lietuva. Viso to galimas padarinys – lėtas, ilgas ir neefektyvus Ukrainos integracijos į ES procesas. Ir ne todėl, kad Ukraina nespėtų įgyvendinti reikalingų reformų, o todėl, kad pačioje Europos Sąjungoje ilgainiui pristigs politinės valios ir bus sustota ties kokiu nors miglotu palaipsnės integracijos modeliu, be aiškios politinės valios, be aiškių integracijos kriterijų, datų bei etapų, ir toliau ilgam paliekant Ukrainą pilkojoje geopolitinėje zonoje. Kaip ir iki šiol.
Visa tai rašau ne tam, kad dar sykį padejuotume, kokie Vakarai yra silpni, vis dar geopoilitiškai miegantys ar bijantys Putino. Vakarai yra tokie, kokie yra – tiesiog reikia matyti jų ir stipriąsias, ir silpnąsias puses. Jos gali keistis: vienaip Vakarai veikia, kol J.Bidenas yra JAV prezidentas, kitaip jie gali veikti, jeigu sugrįš D.Trumpas. Tačiau akivaizdu, kad Vakarai yra vienintelis mūsų saugumo potencialas ir resursas. Iš kitos pusės, bent mums taip pat yra akivaizdu, kad Ukrainoje šiuo metu yra sprendžiamas ir visų Vakarų likimas.
Akivaizdu, kad „Vakarai“ yra plati sąvoka – ji apima labai skirtingus regionus su pakankamai skirtingais interesais: tai ir naujoji Europa su Centrine Europa bei Baltijos šalimis, tai ir Šiaurės Europa bei Didžioji Britanija, tai ir senoji Europa, su pakankamai skirtingomis Vokietija, Prancūzija ir Viduržemio pakrantės valstybėmis, tai ir transatlantiniai partneriai. Dauguma šių šalių yra NATO, o Europos žemyne – ir ES narėmis. Ukrainos klausimu išlaikoma daugmaž vieninga pozicija, nors akivaizdu, kad skirtingi regionai turi skirtingus prioritetus. Kartais vardan vienybės išsaugojimo yra aukojami ryžtingesni veiksmai, nors iki šiol tai nėra tapę ryškiausiai matoma problema. Tačiau jau netrukus tai gali tapti vis ryškesniu iššūkiu, nes aukščiau aprašyta šiandieninė „Vakarų realybė“ gali sukelti vis negatyvesnių ilgalaikių padarinių. Visų pirma mūsų regionui, bet taip pat ir visam Europos žemynui, o tuo pačiu ir visiems Vakarams.
„Vakarų realybė“ šiuo metu yra tokia, kokia yra. Mūsų uždavinys yra sugebėti veikti ir pasiekti maksimalių tikslų net ir tokios realybės sąlygomis. Šiandieninės „Vakarų realybės“ problemas, kurios mums labiausiai rūpi, galima įvardinti labai trumpai: a) visaapimančios ilgalaikės Vakarų strategijos, skirtos visos Europos rytinės dalies (Ukraina, Rusija, Baltarusija) geopolitinei rekonstrukcijai, kurioje pagrindinį vaidmenį suvaidintų Ukraina (jos pergalė, atstatymas, Euroatlantinė integracija), trūkumas; b) tokios strategijos parengimui ir įgyvendinimui skirtos Vakarų geopolitinės lyderystės bei politinės valios trūkumas.
Tai suprantant ir iškyla klausimas dėl Lietuvos atsakomybės. Mūsų svarbiausia atsakomybė yra ieškoti partnerių ir bendraminčių, su kuriais kartu galėtume pakeisti šiandieninę „Vakarų realybę“. Mes labai daug diskutuojame apie Vokietijos brigadą Lietuvoje, apie vokiškų tankų pirkimą ir kaip tokį pirkimą išlaikyti paslaptyje (?!) – tai yra svarbu, bet tai susiję tik su mūsų individualiu saugumu. Tuo tarpu visiškai nematau platesnių ir esminių mūsų diskusijų apie tai, kaip galime pasiekti to, kad keistųsi dabartinė „Vakarų realybė“; ką turime daryti, kad Ukrainos besąlyginė pergalė ir Rusijos sutriuškinimas taptų ir Vakarų tikslu; ką turime padaryti, kad Vakarai nebebijotų Ukrainos pergalės ir jos pasekmių Rusijai; ką turime padaryti, kad Vakarai Ukrainos euroatlantinę integraciją vertintų ne tik kaip Ukrainos siekį, bet ir kaip tai, kas gyvybiškai reikalinga ir patiems Vakarams, nes tik taip gali būti realizuota Europos Rytų geopolitinė rekonstrukcija ir sukurtos sąlygos tvariai taikai Europos žemyne. O tai ir visos Europos, ir mūsų saugumui yra ne mažiau svarbu, nei tai, kokie tankai ar kokios brigados ilgainiui bus dislokuotos Lietuvoje.
Europos geopolitinės problemos (pavojai ir galimybės) šiuo metu koncentruojasi rytiniuose Vakarų erdvės pasieniuose Europos žemyne. Vakarų erdvės šalių, atstovaujančių šį regioną (įskaitant ir Lietuvą, bei Ukrainą), politinis svoris Vakarų erdvėje yra ženkliai išaugęs. Šis regionas gali užpildyti tą kolektyvinės lyderystės deficitą, kuris Vakaruose jaučiamas taip skausmingai. Bet tokių pastangų šis regionas iki šiol nedemonstruoja.
Kodėl?
Todėl, kad ir mes dar nejaučiame jog tai yra ir „mūsų karas“. Jeigu jaustume, tai diskutuotume ne tik apie mums svarbius NATO gynybos planus, bet ir apie tai, ar gali susiklostyti tokia situacija, kad NATO ar kitokios Vakarų bendraminčių koalicijos imtų svarstyti savo karinių pajėgumų dalyvavimą Ukrainos kare; jau dabar svarstytume ir tai, ar mes būtume pasiruošę siųsti savo karius į Ukrainą kartu su tokia bendraminčių koalicija, jeigu tai tikrai yra „mūsų karas“ (Vakarų ekspertų tarpe tokios diskusijos jau vyksta).
Svarstytume ir tai, kaip atsisakyti veto teisės Europos Sąjungos reikaluose bei kaip padėti Lenkijai nebijoti Ukrainos žemės ūkio konkurencijos. Svarstytume ir tai, kaip įtikinti Vakarus, kad ir Rusijoje yra galima demokratija ir todėl Vakarams nereikia bijoti Ukrainos pergalės prieš Rusiją, bei to sąlygotos Putino režimo griūties.
Kol mes tokių dalykų nesvarstome, tol ir mes esame tyli šiandieninės „Vakarų realybės“ dalis. O ta realybė mūsų turėtų netenkinti. Jeigu netenkina, tai reikia stengtis ją keisti, o ne galvoti, kaip patyliukais prie jos prisitaikyti.
Kažkada Sąjūdžio metais „Vakarų realybė“ („tik nesiūbuokite Sovietų Sąjungos laivelio, nes reformatorių Gorbačiovą reikia išsaugoti“) mūsų taip pat netenkino. Ir mes sugebėjome ją pakeisti, dirbdami kartu su visais kitais bendraminčiais: Baltijos šalimis, Lenkija, Skandinavija, Didžiąja Britanija, JAV Kongresu. Dabar yra tokios pat svarbos istorinis metas. Ir esminė problema yra ta pati – „Vakarų realybė“. Mes turime patirties, kaip ją pakeisti.
Tai ir turime padaryti, nes tai – mūsų didžiausia šių dienų atsakomybė.
