Apie Europos konvencinės gynybos „europeizaciją“: kodėl reikia Europos Saugumo Tarybos?
Mes esame beprecedentės apimties pasaulinių geopolitinių pokyčių liudininkai. Iš vienos pusės: Rusijos agresija Ukrainoje ir ES šalių žvalgybos tarnybų prognozuojama tikimybė, kad per artimiausius 2–3 metus Rusija gali užpulti ES ar NATO valstybes nares. Iš kitos pusės: suprantamas JAV reikalavimas pasidalinti gynybos Europoje naštą ir galimybė, kad prireikus, JAV vaidmuo Europos gynyboje susiaurės iki pagalbinio (įskaitant branduolinį skėtį), o jų konvenciniai ištekliai bus perkelti iš Europos į Indijos-Ramiojo vandenyno regioną arba Vakarų pusrutulį, kaip aiškiai buvo nurodyta naujojoje Nacionalinėje gynybos strategijoje.
„Tai Europos nepriklausomybės momentas“, – neseniai savo pareiškime Europos Parlamente sakė Komisijos Prezidentė Ursula von der Leyen.
Visiškai sutinku! Tai Europos nepriklausomybės gynybos srityje momentas!
Panašiai Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas neseniai įspėjo, kad „Pax Americana“ laikai baigėsi. Jis apibendrino Europos gynybos darbotvarkę keturiais pagrindiniais punktais: „parama Ukrainai tol, kol jai to reikia; vienybė Europos Sąjungoje; NATO aljanso išsaugojimas kuo ilgiau; ir galiausiai – didžiulės investicijos į mūsų pačių gynybos pajėgumus.“
Prezidentas Macronas savo neseniai pasakytoje įspūdingoje kalboje apie gynybą kalbėjo apie „gynybinę Europą“ ir pabrėžė: „Norint išlikti laisvu, reikia kelti baimę, o norint kelti baimę, reikia būti galingu. Norint būti galingu šiame žiauriame pasaulyje, turime veikti greičiau ir ryžtingiau.“
Europos nepriklausomybė gynybos srityje ir gynybinė galia tapo aiškiu Europos Sąjungos strateginiu prioritetu.
NATO ir transatlantinė partnerystė neabejotinai išliks Europos saugumo architektūros kertiniu akmeniu, tačiau tuo pačiu metu Europa turi būti pasirengusi prisiimti vis didesnę atsakomybę už žemyno gynybą savo jėgomis.
Tokią labai aiškią žinią taip pat siunčia ir JAV Nacionalinės Gynybos Strategija: „Kadangi JAV pajėgos sutelkia dėmesį į Tėvynės gynybą ir Indijos-Ramiojo vandenyno regioną, mūsų sąjungininkai ir partneriai prisiims pagrindinę atsakomybę už savo gynybą, naudodamiesi kritiškai svarbia, tačiau labiau ribota JAV pajėgų parama.“
Europos nepriklausomybė reiškia atsakomybę ir pasirengimą.
Tiek Europos, tiek JAV ekspertai neseniai paskelbė svarbius analitinius komentarus ir straipsnius apie Europos nepriklausomybės gynybos srityje ateitį, pavyzdžiui, Europos politikos centro parengtos „Gairės Europos karo būdui“ (Roadmap to a European Way of War) ir Strateginių ir tarptautinių studijų centro studija (CSIS) „Kaip Europa gali apsiginti su mažesne Amerikos pagalba“ (How Europe can defend itself with less America).
CSIS mus įspėja, kad „Jungtinėms Valstijoms pradėjus karinį konfliktą su Kinija dėl Taivano, per kelias dienas po konflikto pradžios baigtųsi būtiniausi ginklai, ypač tolimojo nuotolio raketos. Tai smarkiai apribotų Vašingtono galimybes trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu aprūpinti Europą tam tikrais kritiniais ginklais.“
Tai dar viena priežastis, kodėl mums reikia skubiai kurti savo gynybos pajėgumus: negalime gyventi tuščiomis viltimis, kad amerikiečiai visada galės mums suteikti tai, ko reikia mūsų gynybai.
Taip gimsta istorinis tektoninis poslinkis: europiečiai žengia link gynybos nepriklausomybės. Bent jau pradeda suprasti, kad tai neišvengiama.
Tačiau kelias į gynybos nepriklausomybę nėra lengvas. Europiečiai ne kartą apie tai kalbėjo per pastaruosius dešimtmečius.
Jau 2017 m. tuometinis Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean Claude Juncker) pareiškė: „Europos apsauga nebegali būti perkama iš kitur.“ 2018 m. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, minėdamas Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį, pareiškė, kad „Rusija parodė, jog gali būti grėsmė, ir Europa turi sugebėti geriau apsiginti pati.“ Po savaitės Vokietijos kanclerė Angela Merkel įspėjo Europos Parlamentą: „Laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, baigėsi. Tai reiškia ne ką kitą, kaip tai, kad jei mes, europiečiai, norime išlikti kaip bendrija, turime dėti daugiau pastangų, kad paimtume savo likimą į savo rankas“.
Tačiau iki šiol šie pareiškimai neturėjo realių pasekmių.
Turime atsakyti į paprastą, bet labai svarbų klausimą: kodėl neturėjo?
Ir ką turime daryti kitaip, kad įveiktume šią aklavietę?
Vieną iš galimų atsakymų į klausimą „kodėl neturėjo?“ pasiūlė Maksas Bergmanas (Max Bergmann), CSIS Europos, Rusijos ir Eurazijos programos direktorius. Jis teigia, kad iki šiol Jungtinės Valstijos priešinosi Europos iniciatyvoms stiprinti savo gynybos pajėgumus: „Juk didžiausias integruotos Europos gynybos, Europos Sąjungos veiksmų gynybos srityje ar NATO Europos ramsčio kūrimo priešininkas buvo Jungtinės Valstijos. Tai palieka Europą aklavietėje.“
Tačiau dabar pozicijos keičiasi, nes matome, kaip vyksta esminiai pasauliniai ir geopolitiniai pokyčiai. Kaip neseniai sakė Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas: „Mes nebegalime pasikliauti, kad JAV mus apgins, kad Kinija aprūpins mus žaliavomis ar kad Rusija galiausiai sugrįš į taikos kelią. /…/ Pasaulis keičiasi, ir Europa privalo reaguoti.“
Tai yra aiški išvada apie mūsų laikus: jie reikalauja, kad mąstytume, kalbėtume ir veiktume kitaip nei anksčiau.
Mes negalime numatyti savo transatlantinių partnerių strategijų. Galime tikėtis, kad jie kurį laiką toliau rūpinsis Europos saugumu, tačiau tragiškai klystume vėl atidėdami svarbius sprendimus dėl savo ateities dar vienam dešimtmečiui. Ypač jei atsižvelgsime į žiniasklaidos pranešimus, kad „JAV nori, jog iki 2027 m. Europa perimtų didžiąją dalį NATO konvencinių gynybos pajėgumų, nuo žvalgybos iki raketų“.
Šiuo metu tiek Europos viduje, tiek išorėje esame įvairių emocijų, idėjų ir praktinių svarstymų sūkuryje.
Viena vertus, naujoji JAV nacionalinio saugumo strategija rodo, kad JAV administracija yra susirūpinusi dėl to, kad Europos Sąjunga tampa stipresnė ir vieningesnė, kita vertus, Vašingtone įsikūręs analitinis centras CSIS mums pataria priešingai: „Europiečiai privalo pertvarkyti savo gynybos pastangas, siekdami būti pasirengę kovoti kaip Europa.“ Tai reiškia, kad reikia būti pasirengus kovoti ne kaip 27 „bonsai kariuomenių“ (kaip buvęs ES vyriausiasis įgaliotinis Žozepas Borelis (Josep Borrell) 2022 m. pavadino ES valstybių narių kariuomenes) rinkinys, o kaip vienas vienetas.
Be to, dar yra Ukrainos, kur bus nuspręsta visos Europos ateitis, klausimas.
Taip pat yra Rusija, kuri 2025 m. kariniams poreikiams išleido 7,2 % savo BVP, o tai, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą (PPP), sudaro 85 % visos Europos Sąjungos gynybos išlaidų: 514 mlrd. JAV dolerių (Rusija) prieš 614 mlrd. JAV dolerių (ES).
Europos žemyne gynybos srityje vyksta arba įvyks kažkas didelio ir kartais sunkiai suvokiamo. Todėl akivaizdžiai reikia didelių atsakymų.
2025 m. Europos Komisija pristatė programą „ReArmEU“, numatančią naujus finansinius išteklius gynybai ir naują gynybos pramonės politiką. Kaip Europos Komisijos Prezidentė Ursula von der Leyen pareiškė Europos Parlamente, per šiuos vienerius metus ES lygmeniu gynybos srityje buvo padaryta daugiau, nei buvo įmanoma padaryti per visą praėjusį dešimtmetį.
Tai pakankamai dideli sprendimai.
Bet ar jie yra pakankamai dideli?
Ar tikrai būsime pasirengę 2030 m.? O kaip dėl 2027 m.?
Ar mūsų gynybos parengčiai pakaks to, kad ES valstybės narės tiesiog daugiau išleis gynybai?
Ar mums pakanka tiesiog padidinti 27 Europos kariuomenių (kai kuriais atvejais – „bonsai kariuomenių“) gynybos pajėgumus, kad galėtume pasipriešinti vienai karo patirties turinčiai Rusijos kariuomenei, kai Rusija kariniams poreikiams išleidžia beveik tiek pat, kiek visos 27 ES valstybės narės kartu?
Šiuos klausimus verta aptarti, nes vien investicijų į gynybą didinimas neišsprendžia visų svarbiausių klausimų, susijusių su mūsų gynybos parengtimi.
Kaip kritiškai pažymi Maksas Bergmanas savo pastabose: „…Europos diskusijų dėmesys yra beveik visiškai sutelktas į finansavimą, o ne į milžinišką struktūrinę problemą – suskaidytą Europos gynybos kraštovaizdį, sudarytą iš 25 ar daugiau atskirų kariuomenių. Tiesą sakant, šios kariuomenės nėra skirtos ginti Europą. Gerai, kad Europa mąsto plačiai, kai kalbama apie finansavimą, bet ji taip pat turi mąstyti plačiai, kai kalbama apie reformą ir Europos pajėgų integraciją.“
Tą patį teigia Kristianas Miolingas (Christian Mölling) ir Torbenas Šiucas (Torben Schütz):
„Iki šiol kai kurie Europos lyderiai, atrodo, įtikino save, kad JAV pasitraukimo pasekmių valdymas yra tik pinigų ir materialinių dalykų derinys: Europa tiesiog turi nusipirkti tai, ką prarastų amerikiečiams pasitraukiant. /…/ Tačiau prieš pirkdama įrangą Europa privalo pakeisti tai, ką pakeisti sunkiau: JAV politinę ir karinę lyderystę. Dėl savo karinės ir ekonominės galios JAV buvo traukos centras, leidžiantis įgyvendinti NATO kolektyvinę strategiją ir karines operacijas. Be gebėjimo ir autoriteto vadovauti, didesnis ginklų kiekis būtų bevertis: kas nuspręs, ką pirkti, remdamasis kokiais gynybos planais, ir kas leis naudoti ginklus?“
Tokios kritiškos ekspertų pastabos primena mums, kad neturėtume pasitenkinti vien tik padidėjusiomis gynybos išlaidomis ir gamyba.
Tai primena mums, kad mūsų gynybinė parengtis remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais. Jei kuris nors iš šių trijų ramsčių žlugs, žlugs ir visas mūsų gynybinis pasirengimas. O kiekvieno ramsčio plėtojimas kelia savus klausimus:
a) materialinė gynybos parengtis: kaip mes kuriame savo gynybinius pajėgumus: gamybą, pirkimus, finansus ir pan.?
b) institucinė gynybos parengtis: kaip organizuosime gynybą Europos žemyne, ypač kai amerikiečiai ketina mažinti savo buvimą; kaip ketiname kurti „Europos NATO ramstį“; kaip ruošiamės „kovoti kaip Europa“?
c) politinė gynybos parengtis: kaip mobilizuosime politinę valią atgrasyti, ginti, o jei reikia, kovoti? Kaip ginsime savo žmonių „širdis ir protus“ nuo Rusijos hibridinių bandymų pakenkti mūsų visuomenių politinei valiai gintis?
Iki šiol savo pastangas sutelkėme tik į pirmąjį ramstį – „materialinę gynybos parengtį“. Pasiekėme daug, tačiau net ir materialinės gynybos parengties plėtojimui yra ribos, kurias galime įveikti tik įveikę giliai įsišaknijusius iššūkius, susijusius su mūsų institucine gynybos parengtimi.
Įvertinęs, kad per pastaruosius dešimt metų europiečiai gynybai išleido 3,1 trilijono eurų, tačiau pasiekė menkus rezultatus, žinomas britų ekonomistas ir istorikas Adamas Tūzas (Adam Tooze) piktai komentuoja: „Norint pateisinti išlaidų didinimą, reikia tikėti, kad naujos lėšos pavers Europos mirštančias ir demoralizuotas XX amžiaus militarizmo liekanas XXI amžiaus kovinėmis pajėgomis. Reikia tikėti, kad kiekybinis išlaidų padidėjimas kažkaip lems kokybinį pagerėjimą.“
Kokybinis pagerėjimas įvyks tik tada, jei mūsų institucinė gynybos parengtis bus iš esmės pertvarkyta ir apjungtaES lygmeniu.
Norėdami suprasti, kodėl mums to reikia, užduokime sau netradicinį klausimą, į kurį lengva atsakyti: ar Jungtinės Valstijos būtų kariniu požiūriu stipresnės, jei turėtų 50 kariuomenių valstijų lygmeniu, 50 suverenių valstijų lygmens gynybos politikų ir 50 gynybos biudžetų?
Jei suprantame, kad vienybė yra stipresnė už susiskaldymą, ko tada laukiame?
Ypač kai Europos piliečių nuomonė smarkiai keičiasi ir jie reikalauja didesnės Europos vienybės gynybos srityje bei stipresnės Europos gynybos.
Mūsų piliečiai labai aiškiai supranta, ko jie nori savo šalies gynybos reikaluose: neseniai „Politico“ paskelbtas straipsnis ir jame cituojama viešosios nuomonės apklausa rodo, kad Ispanijoje, Belgijoje ir Vokietijoje apie 70 % piliečių teikia pirmenybę tam, kad jų šalį gintų Europos kariuomenė, o ne nacionalinė kariuomenė (10 %) ar NATO (12 %).
Kodėl mes neužduodame sau „istorinio“ klausimo: jei 1954 m. nebūtų žlugęs Sutarties dėl Europos gynybos bendrijos su vieninga Europos kariuomene, kurią pasiūlė Plevenas, Adenaueris, Šumanas ir Monė, ratifikavimas, ar dabar mūsų Europos gynyba būtų stipresnė, ar ne?
Jei mūsų atsakymas į šį klausimą yra „taip“, ar mes ketiname ištaisyti praeities klaidas?
Ir kada, jei ne dabar?
Jei gynybos politika Europoje liks suskaidyta, mūsų gynybos pramonė Europoje taip pat liks suskaidyta ir taps dar labiau suskaidyta, kai nacionalinės gynybos išlaidos sparčiai didės.
Jei ir toliau laikysimės tos pačios institucinės gynybos politikos sąrangos, kokia turime šiandien, turėsime ir tuos pačius industrinius dubliavimus, suskaidymus, standartizacijos ir suderinimo trūkumus.
Ir akivaizdu, kad svarstant klausimą „kaip Europa gali apsiginti be Amerikos pagalbos?“ reikia spręsti ir dar didesnes institucines problemas.
Tarp jų, ne tik tai, kuri Europos šalis siųs savo generolą tapti naujuoju SACEUR, bet ir kaip atrodys pagrindinės karinės pajėgos Europos žemyne, jei amerikiečiai žymiai sumažins savo karių skaičių Europoje, kai šie amerikiečių kariai dabar atlieka pagrindinių karinių pajėgų vaidmenį: ar tai bus sparčiai auganti Vokietijos kariuomenė, ar laisvanoriškas 27 valstybių narių nacionalinių „bonsai kariuomenių“ susivienijimas, ar galbūt visos Europos karinės pajėgos, įsteigtos papildomai prie nacionalinių karinių pajėgų?
O galbūt yra galimybė, kaip beveik prieš metus pasiūlė tuometinis Ukrainos Premjeras Denysas Šmyhalis: pasiekus taiką Ukrainoje, bent dalį iš 800 000 kovose užgrūdintų Ukrainos karių paversti naujos Europos gynybos architektūros, naujos Europos kariuomenės, pagrindu?
Tai yra klausimai, į kuriuos artimiausioje ateityje turėsime atsakyti.
Kyla klausimas: kaip ir kur rasti tuos atsakymus?
Šiuo metu pagrindinė institucinė problema, susijusi su Europos gynybos pertvarkymu, yra ta, kad nėra veiksmingų institucinių platformų, kuriose būtų galima diskutuoti ir priimti svarbiausius sprendimus dėl Europos lygio gynybos politikos plėtros.
Atskiros valstybės narės linkusios sutelkti dėmesį tik į savo pačių nacionalinius gynybos pajėgumus. Struktūrinės Europos gynybos pramonės problemos, labai tiksliai aprašytos garsiojoje Draghi ataskaitoje, nesulaukia pakankamo nacionalinių sprendimų priėmėjų dėmesio.
Viena iš priežasčių yra ta, kad pagal ES sutartis gynybos politika laikoma nacionalinio suvereniteto klausimu. Todėl valstybės narės įtariai žiūri į bet kokias Komisijos iniciatyvas Europos gynybos srityje ir mato jose „valdžios perėmimo“ požymius.
Tačiau sunku tikėtis, kad tik „iš apačios į viršų“ principu grindžiamas požiūris duos reikiamus atsakymus Europos lygmeniu.
Iki šiol savanoriškas valstybių narių bendradarbiavimas gynybos srityje pagal PESCO formatą nebuvo labai vaisingas.
Net ir 27 valstybių narių Gynybos Taryba, kaip ES Užsienio reikalų tarybos dalis, nevaidina reikšmingo vaidmens. Kaip teisingai pastebėta: „… ES narių skaičius išaugo iki 28, o Sąjungos kompetencijos saugumo ir gynybos srityse padidėjo, tačiau ministrų strateginių diskusijų kokybė pablogėjo. Šiandien Užsienio reikalų Taryboje (FAC) susirinkę ministrai paprastai skaito iš anksto parengtus pareiškimus, palikdami labai mažai vietos išsamioms diskusijoms apie pagrindinius ilgalaikius strateginius iššūkius.“
Paprastai tariant, pagrindinis Europos gynybos iššūkis yra tai, kaip sukurti veiksmingą platformą, užtikrinančią veiksmingą vadovavimą Europos gynybos politikos formavimui ir institucinei pertvarkai.
Tą pačią išvadą daro Miolingas ir Šiucas: „Europa negali įgyvendinti veiksmingos saugumo strategijos be vieningesnės politinės lyderystės.“ Jie pabrėžia, kad gynybos pertvarkai reikalinga organizuota politinė lyderystė: „Reikia strategijos kaip pereiti prie „Europinio gynybos būdo “. Be kitokio požiūrio į karo pajėgumų kūrimą, pramonės bazes ir lėšų skyrimą, tai visų pirma ir labiausiai reikalauja Europinio politinės lyderystės organizavimo būdo, kuris užtikrintų Europos saugumą ir gynybą“.
Komisija viena negali atlikti šio lyderystės platformos vaidmens. Valstybės narės atskirai taip pat negali užpildyti šios spragos. Taip pat būtų sunku prašyti NATO, kaip transatlantinės organizacijos, vadovauti Europos gynybos pertvarkos ir Europos nepriklausomybės stiprinimo pastangoms.
Atsakymas, kaip sukurti „vieningą politinį vadovavimą“, galėtų būti grindžiamas neoficialaus ES sprendimų priėmimo saugumo ir užsienio politikos srityse patirtimi. Pastaruoju metu vis didesnį vaidmenį atlieka neformalūs vadovavimo formatai E5+ arba G5+, kur paprastai susirenka Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Lenkijos ir ES vadovai arba užsienio reikalų (G5+) ir gynybos (E5+) ministrai, kad aptartų svarbiausius ir skubiausius Europos klausimus: saugumo garantijas Ukrainai; santykius su JAV; gynybos pajėgumų plėtrą Europoje. Paprastai prie jų prisijungia Komisijos ir Tarybos vadovai arba atstovai.
Savo straipsnyje Miolingas ir Šiucas pripažįsta, kad E5+ formatas yra svarbus „vieningos politinės lyderystės“ gynybos klausimais pirmtakas.
Praktikoje šis mažesnis vadovų formatas jau įrodė, kad suteikia pridėtinės vertės visai Europos Sąjungai. Jis leidžia vesti konstruktyvias diskusijas, palaikyti saugumo dialogą su Jungtine Karalyste, pasiekti konsensusą dialoge su JAV ir susitarti dėl paramos Ukrainai. E5+ formato vadovai ir jame suformuluotos politinės pozicijos paprastai sulaukia platesnės „norinčiųjų koalicijos“ paramos ir pritarimo.
Toks neformalus formatas galėtų tapti dar svarbesnis, jei jis būtų bent iš dalies formalizuotas. Tai būtų galima įgyvendinti atgaivinant pasiūlymus dėl Europos Saugumo Tarybos, kuriuos 2017–2019 m. pateikė Prancūzijos prezidentas E. Makronas, o vėliau – Vokietijos kanclerė A. Merkel.
Tokia Saugumo Taryba galėtų turėti skirtingus formatus ES vidaus ir platesnėms Europos diskusijoms.
Pirmiausia, sprendžiant ES vidaus gynybos klausimus, Europos Saugumo Tarybą galėtų sudaryti nuolatiniai nariai (E5: Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Lenkija), ES vadovai (Komisijos pirmininkas, Tarybos pirmininkas) ir trys rotuojančios ES valstybės narės (įskaitant valstybę narę, kuriai pirmininkauja ES Tarybai).
Svarstant platesnius „Europos gynybos“ klausimus (ne tik „ES gynyba“), į Tarybą turėtų būti pakviesta ir Jungtinė Karalystė.
Aukščiausiasis Europos Saugumo Tarybos lygmuo būtų valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, tačiau svarbų vaidmenį atliktų ir žemesnio lygmens gynybos ar užsienio reikalų ministrų susitikimai.
Dar 2018 m. kanclerė A. Merkel pabrėžė, kad tokia Taryba galėtų būti labai veiksminga imantis skubių veiksmų: „Aš pasiūliau įsteigti Europos Saugumo Tarybą su rotuojančia valstybių narių sudėtimi, kurioje svarbūs sprendimai galėtų būti parengti greičiau“.
Dabar ši užduotis – „greitai parengti svarbius sprendimus“ – tampa svarbiausia Europos vadovybės užduotimi. Turime pereiti nuo parengtų pareiškimų kartojimo prie skubaus, veiksmingo naujų idėjųir didelių reformų Europos gynybos srityje įgyvendinimo.
Europos Saugumo Tarybos įsteigimas artimiausioje ateityje yra geriausias būdas sukurti „vieningą politinę vadovybę“ Europai, gebančią parengti ilgai lauktą didelę gynybos institucinę pertvarką Europos žemyne.
Kaip tokia Europos Saugumo Taryba gali būti įsteigta instituciniu ir politiniu požiūriu, išsamiau aptarsiu šiek tiek vėliau. Pirmiausia svarbu suprasti, kokį mandatą ji turėtų ir kodėl jos mums reikia.
Siekiant geriau suprasti, kodėl mums reikia veiksmingesnės institucinės gynybinės parengties, t. y. veiksmingesnių ES gynybos sprendimų priėmimo mechanizmų, panagrinėkime išsamiau kai kurias Europos gynybos politikos problemas, kurios jau dabar arba artimiausioje ateityje pareikalaus daug daugiau mūsų dėmesio ir tinkamo institucinio vadovavimo ne tiek nacionaliniu, kiek iš esmės Europos lygmeniu.
I. ES sutarties 42 straipsnio 7 dalies dėl „tarpusavio pagalbos“ įgyvendinimas
Buvęs Suomijos prezidentas Saulis Nynistė (Sauli Niinistö) savo įtakingoje ataskaitoje „Kartu saugiau: Europos civilinės ir karinės parengties stiprinimas“ (Safer Together: Strengthening Europe’s Civilian and Military Preparedness and Readiness) teigė: „Neturime aiškaus plano, ką ES darys ginkluotos agresijos prieš valstybę narę atveju. Rusijos keliamas karo pavojus Europos saugumui verčia mus tai laikyti pagrindiniu mūsų pasirengimo aspektu, nepakenkiant pasirengimui kitoms didelėms grėsmėms.“
Misijos laiške, kurį gavau tapdamas ES Komisijos nariu, kalbama apie priemones, kurias būtina įgyvendinti siekiant „parengti ES ir valstybes nares ekstremaliausioms karinėms situacijoms“, o tai reiškia – agresyviam karui prieš mus.
Europos Sąjungos Sutarties 42 straipsnio 7 dalyje apibrėžta valstybių narių pareiga teikti „visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą“ karinės agresijos prieš bet kurią iš jų atveju.
Tačiau, kaip pripažino prezidentas Nynistė, mes nesame pasirengę pasinaudoti šios Sutarties nuostatos dėl „tarpusavio pagalbos“ teikiama galia: „Paradoksalu, tačiau pasirengimo darbai, numatant galimą šių nuostatų taikymą, dėl įvairių priežasčių liko nepakankami. Tai kelia politinę, strateginę ir operatyvinę riziką tuo atveju, jei jos būtų taikomos staigios ir sunkios krizės atveju.“
Savo ataskaitoje Nynistė ragina ES būti pasirengusią pasinaudoti šiuo Sutarties straipsniu ir jį įgyvendinti. Tai reiškia, kad ES turi sukurti teisines procedūras, kad valstybės narės galėtų įgyvendinti savo pareigą teikti pagalbą. Tokiose procedūrose reikia kalbėti ne apie tai, kas duos nurodymus valstybėms narėms, nes Sutartyje kalbama apie automatinę valstybių narių pareigą teikti pagalbą, bet reikia nustatyti, , kas koordinuos visas valstybių narių pastangas ir kas imsis iniciatyvos bei priims reikiamus koordinavimo sprendimus ES lygmeniu.
Sunku įsivaizduoti, kad karinės agresijos atveju krizių valdymą vykdytų tradicinės ES institucijos, remdamosi 27 valstybių narių konsensusu.
Norint suformuluoti 42 straipsnio 7 dalies „įgyvendinimo“ teisinę kalbą, reikia suprasti, kad tam būtina apibrėžti veiksmingą ES institucijų atsakomybės ir sprendimų priėmimo procedūrų struktūrą karinės agresijos atveju.
Verta atkreipti dėmesį, kad jau yra naudingų precedentų. Panašus požiūris tapo „nauja norma“ kai kuriuose neseniai pateiktuose Komisijos pasiūlymuose ir patvirtintuose ES reglamentuose, susijusiuose su ES veiksmais karinės krizės metu įvairiose gynybos politikos srityse: pavyzdžiui, reglamento dėl „karinio mobilumo“ projekte arba reglamente dėl Europos gynybos pramonės politikos (EDIP). Abu šie reglamentai apibrėžia konkrečius „krizės režimus“, išsamiai nurodydami, kokios konkrečios taisyklės turėtų būti įgyvendinamos ir kokie konkretūs sprendimų priėmimo bei vykdomieji instituciniai organai turėtų būti aktyvuojami krizės metu.
Ta pati logika turėtų būti taikoma siekiant padėti ES pasirengti valdyti karines krizes ir būti pasirengus įgyvendinti 42 straipsnio 7 dalį aukščiausiu ES institucijų lygiu: Taryba ir Komisija turi turėti tinkamą institucinę struktūrą ir sprendimų priėmimo procedūras, kad galėtų valdyti šią sunkiausią krizę.
Šios krizių valdymo priemonės turėtų leisti ES institucijoms veikti greitai ir mobilizuoti didelius išteklius, iš anksto parengtus nacionaliniu ir ES lygmenimis.
Kaip pabrėžia Nynistė, tokie krizių valdymo veiksmai turi užtikrinti „visų pirma ES sprendimų priėmimo gebėjimų apsaugą – pradedant nuo aukščiausio politinio lygmens“. ES turi sugebėti remti valstybes nares tenkinant piliečių pagrindinius poreikius (pvz., maistą, vandenį, būstą ir prieglobstį, apsaugą, sveikatos priežiūrą ir sanitariją), taip pat užtikrinti savo esminių paslaugų ir funkcijų, tokių kaip bendroji rinka, viešoji tvarka ir saugumas, energetika, transportas, telekomunikacijos ir skaitmeninės paslaugos, sienų valdymas, ekonominis ir finansinis valdymas bei palydovinės paslaugos, tęstinumą.“
Europos Saugumo Tarybos vaidmuo tokioje krizėje būtų lemiamas. Ji būtų institucija, kurioje būtų galima apgalvoti, aptarti ir priimti svarbiausius, egzistencinius sprendimus. Taip pat ji veiktų kaip institucija, kuri vadovautų visų pastangų, susijusių su 42 straipsnio 7 dalies įgyvendinimu, koordinavimui, įskaitant ir pastangas, susijusias su bendru krizių valdymu, kuris agresijos prieš vieną valstybę narę atveju labai smarkiai paveiktų visą bendrąją rinką, euro zoną ir net Šengeno erdvę – Europos Sąjungą ir už jos ribų.
Tokios krizės atveju Europos Saugumo Taryba turi iš anksto turėti įgaliojimus veikti be jokių apribojimų kaip aukščiausiasis ES koordinavimo ir sprendimų priėmimo organas, turintis pareigą gauti ex-post patvirtinimą dėl priimtų sprendimų Taryboje.
Europos Saugumo Tarybos, ES Tarybos ir ES Komisijos pirmininkų santykiai tokios krizės metu turėtų būti tiksliau apibrėžti specialiajame ES reglamente dėl karinių krizių valdymo.
II. Europos Saugumo Taryba ir visos Europos gynybos projektų plėtra bei būtinybė defragmentuoti gynybos pramonę bei sukurti bendrąją gynybos rinką
Europos Saugumo Taryba turėtų atlikti svarbų vaidmenį ne tik krizių valdymo srityje, bet ir vykdant labai reikalingą gynybos pramonės defragmentaciją.
Nors 2025 metais tiek nacionaliniu, tiek ir ES bei NATO lygmeniu buvo daug pasiekta didinant Europos „materialinę gynybos parengtį“, tačiau prieš mus stovi tokie didžiuliai ir skubūs materialiniai poreikiai, kad reikia gerokai geresnio institucinio koordinavimo ir sprendimų priėmimo gebėjimų aukščiausiu Europos politiniu lygmeniu.
Dragis (Mario Draghi) savo garsiojoje studijoje labai atvirai kalbėjo apie didžiausią Europos gynybos pramonės struktūrinę problemą – jos susiskaldymą.
Dėl šio susiskaldymo mūsų pramonės šakos negali pasinaudoti milžiniškos bendrosios rinkos galia, kad plėtotų savo pasaulinį konkurencingumą, todėl valstybės narės didelę dalį savo gynybos lėšų išleidžia trečiosiose šalyse, už Europos gynybos pramonės ribų. Dėl to mes nepanaudojame savo finansinių išteklių visapusiškai, nes neinvestuojame į savo gynybinę nepriklausomybę.. Gynybos pramonės susiskaldymas neleidžia užtikrinti Europos ginklų sistemų tarpusavio sąveikos ir stabdo skubų labiausiai reikalingų pan- Europinių gynybos projektų įgyvendinimą, įskaitant kūrimą europietiškų strateginių įgalinantojų, nors šioje srityje Europa labai priklauso nuo Amerikos išteklių.
Be to, turime pripažinti faktą, kad gynybos išlaidų didinimas vien nacionaliniu lygmeniu tik sustiprina išcentrines ir susiskaldymo jėgas Europos gynybos architektūroje. Kaip rodo 2023 m. CSIS ataskaita, kurią parengė Šonas Monaganas (Sean Monaghan), kai ES valstybės narės daugiau išleidžia gynybai, ministrų noras veikti atskirai ir susiskaldymas tik didėja, o bendradarbiavimas tarp šalių mažėja; paprastai ministrai pradeda ieškoti būdų, kaip padidinti efektyvumą stiprinant bendradarbiavimą, tik tada, kai turi mažiau pinigų.
Kaip minėta anksčiau, toks pramoninis „nacionalinis“ susiskaldymas yra to fakto pasekmė, kad pagal ES sutartis gynybos politika ir gynybos finansiniai ištekliai Europos Sąjungoje iš tiesų taip pat yra visiškai „nacionalizuoti“. Ir ta problema nebus lengvai išspręsta net ir padidinus gynybos išlaidas kitame ilgamečiame ES biudžete, daugiametėje finansinėje programoje (DFP). Kaip jau minėjau kitur, per ateinančius 10 metų didžioji dalis gynybos išlaidų bus skiriama iš valstybių narių biudžetų (6,8 trilijono eurų): 100 kartų daugiau nei iš sekančio ES biudžeto (DFP) (apie 60 mlrd. eurų).
Naujos gynybos pramonės politikos priemonės, sukurtos siekiant skatinti bendrus pirkimus ir bendrą ES lėšomis finansuojamų gynybos projektų kūrimą, yra svarbios, tačiau nepakankamos, kad būtų pasiektas tikras proveržis. Akivaizdu, kad „materialaus“ susiskaldymo mūsų gynybos parengtyje problemos nebus tinkamai išspręstos be „institucinių“ priemonių, kurios padėtų įveikti politikos susiskaldymą. Tinkama „Institucinė gynybos parengtis“ yra viena iš svarbiausių priemonių, padedančių pagreitinti, išplėsti ir suderinti mūsų „materialios gynybos parengties“ didinimą.
Norint geriau suprasti, kaip „institucinė gynybos parengtis“ gali teigiamai paveikti gynybos pramonės defragmentaciją ir padėti išspręsti sąveikos klausimus, verta paminėti vieno didelio „institucinės gynybos parengties“ projekto – „nuolatinės visos Europos karinių pajėgų“ arba „Europos kariuomenės“ sukūrimo – teigiamą poveikį (vėliau bus aptarta išsamiau):
„Svarbu tai, kad [visos Europos karinės] pajėgos galiausiai naudotų bendrai įsigytą įrangą, pritaikytą jų konkretiems poreikiams. Taigi, vietoj to, kad spręstų sąveikos problemas, kylančias dėl įvairių nacionalinių kariuomenių atgabentos įrangos įvairovės, [visos Europos karinės] pajėgos palaipsniui pereitų prie bendro įrangos komplekto, įsigyto tiesiogiai joms”.
Akivaizdu, kad Europos Saugumo Taryba turėtų būti ne tik krizių valdymo priemonė, bet ir privalėtų turėti aukščiausią koordinuojamąjį vaidmenį taikos metu ar gynybos parengties laikotarpiu, siekiant užtikrinti materialinę gynybos parengtį – pavyzdžiui, užtikrinti ES Komisijos patvirtintų „Gynybos parengties užtikrinimo iki 2030 m. veiksmų gairių“ įgyvendinimą.
Tai yra dar viena priežastis, kodėl Europos Saugumo Taryba turėtų būti įsteigta nedelsiant: ji prisiimtų politinę atsakomybę ir vadovautų koordinuojant bei kuriant tinkamus sprendimus ir sprendimus, kad būtų įgyvendinti visos Europos gynybos projektai ir sumažintas Europos gynybos pramonės susiskaldymas. Taip galima pasiekti materialinės gynybos Srities parengtį iki 2030 m.
III. Europos nepriklausomybė ir NATO Europos ramstis
Europos Saugumo Taryba, kaip platforma, skirta aptarti ir priimti sprendimus Europos saugumo ir gynybos klausimais, būtų ypač svarbi ne tik krizių valdymui pagal ES Sutarties 42 straipsnio 7 dalį, ne tik sprendžiant didelius visos Europos masto klausimus, susijusius su mūsų materialinės gynybos parengties stiprinimu ir svarbiausių gynybos projektų plėtojimu, ar klausimus, susijusius su gynybos pramonės suskaidymo panaikinimu ir bendrosios rinkos sukūrimu.
Netrukus teks atsakyti ir į tikrai didelius klausimus, susijusius su mūsų „institucine gynybos parengtimi“, o tokia platforma kaip Europos Saugumo Taryba gali atlikti lemiamą vaidmenį ieškant teisingų atsakymų į egzistencinius klausimus dėl mūsų Europos saugumo: kaip Europa gali apsiginti be Amerikos pagalbos?
Būtų strateginė klaida manyti, kad atsakymas į šiuos klausimus yra tiesiog didesnės Europos gynybos išlaidos, didesnė gamyba užtikrinant Europos gynybą ir didesni Europos gynybos pajėgumai. Tai, be abejo, bus reikalinga. Tačiau to nepakaks. Kaip nurodo Maksas Bergmanas: „Gerai, kad Europa mąsto plačiai, kai kalbama apie finansavimą, tačiau ji taip pat turi mąstyti plačiai, kai kalbama apie reformą ir Europos pajėgų integraciją.“
Pastaruoju metu abiejose Atlanto vandenyno pusėse paskelbta nemažai labai įdomių analitinių straipsnių, skirtų tai pačiai temai: ar Europa gali apsiginti be Amerikos pagalbos? (tokių autorių kaip: Amy Graham and Francis Harris; Camille Grand; Ben Barry, Douglas Barrie et al.; Eloise Cassier, Daniel Fiott).
Šiame tekste neįmanoma pateikti visų tų straipsnių apžvalgos. Tačiau pateiksiu keletą pastabų apie vieną iš tų straipsnių.
Labai įspūdinga, holistinė analizė apie tai, ko reikia Europai ir į kokius klausimus turėsime atsakyti, pateikiama anksčiau minėtame Makso Bergmano ir Oto Svendseno (Otto Svendsen) straipsnyje „Kaip Europa gali apsiginti be Amerikos pagalbos“ (How Europe Can Defend With Less America), kuris buvo publikuotasVašingtone įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS).
Nesigilinsiu į išsamią straipsnio išvadų analizę, tačiau akivaizdu, kad šios išvados mums siunčia labai aiškų signalą: kai kuriuos atsakymus turime rasti, o kai kuriuos sprendimus mes, europiečiai, turime priimti dabar, nedelsiant, kad per artimiausius 5 ar 10 metų būtume pasirengę tapti nepriklausomi, kad būtume pasirengę turėti tikrą Europos NATO ramstį.
Svarbiausias mūsų klausimas nėra susijęs su Europos SACEUR, materialiniais pajėgumais ar strateginiais veiksniais, kuriuos turime įsigyti. Svarbiausias klausimas yra susijęs su pagrindinėmis Europos karinėmis pajėgomis, kurios turės pakeisti 100 000 Europoje dislokuotų amerikiečių karių, kurie šiuo metu faktiškai atlieka pagrindinių Europos karinių pajėgų vaidmenį.
Būtent tai turėtų mums kelti susirūpinimą, nes būtent šioje srityje yra ir bus didžiausios mūsų „institucinės gynybos parengties“ problemos. Kaip teisingai nurodo Bergmanas ir Svendsenas: „Turint 1,86 mln. aktyviosios tarnybos karių visose Europos NATO šalyse, stebina – jei ne gėda – kad mažiau nei 100 000 JAV karių išvykimas gali sukurti strateginę tuštumą“.
Jų išvada: Europai reikia turėti savo pačios visos Europos kovines pajėgas, sudarytas iš 100 000 karių, sugebančias mobilizuotis ir persikelti į bet kurį Europos regioną, kaip dabar tai gali daryti amerikiečiai. Ir, žinoma, tokios Europos kovinės pajėgos nepakeis nacionalinių karinių pajėgų, bet, papildydamos nacionalines pajėgas, suteiks tą pridėtinę vertę, kurią dabar suteikia nuolatinės JAV kariuomenės pajėgos Europoje.
Kaip jie įtikinamai teigia, tai turėtų būti nuolat dislokuotos karinės pajėgos: „Tikslas nebūtų sukurti solidarumo pajėgas ar “atgrasymo pajėgas, , tokias kaip NATO „Forward Land Forces“ . Iš tiesų, tikslas turėtų būti sukurti aukštos parengties, galingas Europos kovines pajėgas, galinčias greitai dislokuotis ginti Europą bet kurioje žemyno vietoje. Iš esmės tai taptų Europos kariuomene /…/ Tačiau esminis pokytis yra tai, kad šios pajėgos būtų nuolat dislokuotos (galbūt Vokietijoje, jei Jungtinės Valstijos nuspręstų uždaryti bazes), o tai leistų joms tapti darniu ir integruotu vienetu.“
Kaip Maksas Bergmanas aiškina savo atskirame straipsnyje: „…Europos Sąjunga turėtų sukurti nuolatines bendras ES pajėgas, kurios nepriklausytų nė vienai valstybei, o priklausytų visai ES. /…/ tai būtų labiau panašu į ES jūrų pėstininkus.“
Svarbu suprasti, kodėl reikalingos „nuolatinės ES pajėgos“. Atsakymą pateikia Svenas Biskopas (Sven Biscop), kuris sako: „ES patirtis moko svarbios pamokos: laikini daugianacionaliniai daliniai, tokie kaip ES kovinės grupės, neveikia“.
Be to, Bergmanas pabrėžia, kaip svarbu nedelsiant sukurti Europos vadovavimo ir kontrolės struktūrą bei karinę vadavietę: „Trečia, Europos Sąjungai reikėtų vieningos vadovavimo struktūros. ES galėtų sukurti savo vadavietę, kuri vadovautų tiek ES pajėgoms, tiek veiktų ir kaip aukščiausioji Europos vadavietė, stovinti virš nacionalinių kariuomenių. Ši vadavietė taip pat galėtų būti integruota į NATO.“
Tą pačią mintį apie būtinybę sukurti Europos vadavietę ryžtingai pabrėžia ELP frakcija Europos Parlamente: „Atėjo laikas sukurti nuolatinę, visiškai įrengtą Europos vadovavimo ir kontrolės (C2) struktūrą: tvirtą daugianacionalinę karinę vadavietę /…/“
Visos Europos kovinių pajėgų arba Europos kariuomenės idėja turi ilgą, prieštaringą ir sudėtingą istoriją. Verta prisiminti, kad diskusijos apie Europos kariuomenę prasidėjo 1950 m. vadinamuoju „Pleveno planu“.
Tačiau idėja dėl Europos kariuomenės buvo propaguojama ir visai neseniai: 2015 m. tuometinis Komisijos Prezidentas Žanas Klodas Junkeris: („… bendra europiečių kariuomenė parodytų Rusijai, kad mes rimtai žiūrime į Europos Sąjungos vertybių gynimą.“), Prancūzijos prezidentas E. Makronas 2018 m. („Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas įspėjo, kad europiečių neįmanoma apsaugoti be „tikros Europos kariuomenės“/…/“) ; 2018 m. Vokietijos kanclerė A. Merkel („turėtume dirbti siekdami vieną dieną sukurti tikrą Europos kariuomenę“); 2015 m. Ursula von der Leyen (tuometinė Vokietijos gynybos ministrė) („mūsų, kaip europiečių, ateitis vieną dieną bus Europos kariuomenė“ ir „esu įsitikinusi, kad Europos kariuomenė daro Europą stipresnę, o ne silpnesnę, ir stiprina transatlantinį aljansą, o ne silpnina jį“). Naujausias raginimas skamba iš prezidento Zelenskio lūpų 2025 m. Miuncheno saugumo konferencijoje („Aš tikrai tikiu, kad atėjo laikas sukurti Europos ginkluotąsias pajėgas“) ir neseniai buvo pakartotas jo paties 2026 m. Pasaulio ekonomikos forume Davose.
Nepaisant ankstesnių diskusijų dėl visos Europos kovinių pajėgų ar Europos kariuomenės ir tradicinių argumentų „už“ ar „prieš“, akivaizdu, kad perspektyva, jog JAV visiškai pasitrauks iš Europos, visiškai keičia šią diskusiją.
Prisiminkime, kad iki šiol skepticizmas Europos kariuomenės idėjos atžvilgiu kilo iš tų šalių, kurios savo saugumo garantija, kad šalis ir visa Europa bus apginta išimtinai pasikliaudavo JAV lyderyste bei tuo, kad JAV kariuomenė yra pagrindinė NATO karinė jėga. Jei ši pagrindinė prielaida pasikeičia, ankstesni argumentai „prieš“ praranda vertę.
Diskusijos ir sprendimai dėl pagrindinių Europos karinių pajėgų reikalingi jau dabar, net jei tikimės, kad JAV perorientavimas į Indijos-Ramiojo vandenyno regioną ar Vakarų pusrutulį vyks lėtai ir tvarkingai. Europos kariuomenės kūrimas, net jei ji bus riboto dydžio ir papildys nacionalines karines pajėgas, pareikalaus nemažai laiko ir išteklių, pradedant pirmuoju žingsniu – Europos vadavietės sukūrimu NATO viduje su Europos vadovavimo ir kontrolės sistema.
Akivaizdu, kad tokios diskusijos ir sprendimai dėl tokių didelių institucinių klausimų, susijusių su Europos gynybos architektūros ateitimi, turi būti organizuojami tokioje platformoje kaip Europos Saugumo Taryba. Europos Sąjungos istorijoje tokie svarbūs sprendimai visada pirmiausia reikalavo susitarimo ir lyderystės tarp įtakingiausių Europos šalių. Atėjo laikas taikyti tą patį požiūrį svarbiausiems klausimams, susijusiems su „institucine“ Europos gynybos ateitimi.
IV. Europos gynyba: ES viena ar kartu su Ukraina, Jungtine Karalyste ir Norvegija?
Taip pat kyla svarbių „geografinių“ klausimų, susijusių su institucine gynybos parengtimi ir nauja Europos gynybos architektūra – klausimų, kurie peržengia dažnai kartojamą ES saugumo partnerysčių su vadinamosiomis „trečiosiomis šalimis“, nuo Pietų Korėjos ir Japonijos iki Jungtinės Karalystės ir Kanados, svarbą.
Yra labai praktinių klausimų, susijusių su mūsų gynybos pajėgumais, ir į juos reikės atsakyti artimiausioje ateityje.
Šie klausimai pirmiausia susiję su galimybe, kad Rusija imsis agresijos prieš mus. Tokiu atveju ES valstybės narės susidurs su kare patirties įgijusia Rusijos kariuomene, kuri yra daug stipresnė nei 2022 m. Nė viena NATO valstybė narė Europoje neturi tokios karinės patirties. Tik Ukrainos karinės pajėgos ją turi.
Todėl turime atsakyti į labai praktinį klausimą: ar ruošiamės integruoti karo patirtį turinčius Ukrainos karinius pajėgumus į savo pačių gynybos pajėgumus, į ES pajėgumus? Kaip tai ketiname padaryti?
Vienas iš atsakymų į tokį klausimą galėtų būti iniciatyva pradėti kurti Europos gynybos sąjungą – užduotis, numatyta šios Komisijos darbotvarkėje.
Vokietijos kancleris F. Mercas neseniai taip pat paragino tai padaryti: „Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas paragino Europos Sąjungą transformuotis į visavertę Europos gynybos sąjungą, ragindamas Europą prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą besikeičiančių pasaulinių iššūkių akivaizdoje“.
Koks bus Europos gynybos sąjungos turinys?
Reikia aptarti daug klausimų ir idėjų susijusių su tokios Sąjungos kūrimu, pavyzdžiui:
Kiek Europos gynybos sąjunga turėtų pasisemti iš 1952 m. neratifikuotos „Sutarties dėl Europos gynybos bendrijos įsteigimo“?
Kokiu mastu Europos gynybos sąjungos sukūrimas bus priemonė įgyvendinti ES sutarties 42 straipsnio 2 dalį, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų „laipsnišką bendros Sąjungos gynybos politikos kūrimą“, o tai turi „sudaryti sąlygas pereiti prie bendros gynybos“?
Tokių klausimų sąrašą galima tęsti ir tęsti.
2017 m. Europos Komisijos paskelbtame apmąstymų dokumente dėl Europos gynybos ateities apibrėžti pagrindiniai Europos gynybos ir saugumo sąjungos elementai: 1) glaudesnis bendradarbiavimas gynybos srityje ES viduje; 2) didesnis strateginių kultūrų suderinimas, taip pat vienodas supratimas apie grėsmes ir tinkamus atsakus; 3) transatlantinių santykių pobūdis keičiasi; europiečiai turi prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą; 4) didinti gynybos išlaidų apimtį ir efektyvumą, vengti dubliavimosi, geriau koordinuoti valstybių narių gynybos išlaidas; 5) turėtų būti sukurta tikra bendroji gynybos rinka.
Tai esminiai ir ilgalaikiai klausimai, kuriuose Europos gynybos sąjungos sukūrimas gali vaidinti labai svarbų vaidmenį.
Tačiau skubiausiai turėsime atsakyti į šio skirsnio pradžioje iškeltus klausimus: ar esame pasirengę įtraukti Ukrainą į Europos gynybos sąjungos struktūrą? Kartu su Jungtine Karalyste ir Norvegija?
Be abejo, tai mus padarytų stipresnius!
Žinoma, įgyvendinant tokią idėją kiltų daug strateginių ir techninių klausimų. Ir čia vėl aiškiai matomas Europos Saugumo Tarybos platformos poreikis, kad būtų galima aptarti, spręsti ir vadovauti tokiems strateginiams klausimams.
V. Europos Saugumo Taryba ir jos įkūrimo būdai
Šiame straipsnyje aš išdėsčiau, kodėl mums reikalinga Europos Saugumo Taryba kaip platforma, skirta svarstyti ir priimti sprendimus svarbiausiais Europos gynybos klausimais.
Trumpai tariant, tokia Europos Saugumo Taryba būtų atsakinga už:
- Europos krizių valdymą karinės agresijos prieš ES valstybes nares atveju (ES sutarties 42 straipsnio 7 dalis);
- Europos gynybos pramonės suskaidymo ir visos Europos gynybos projektų plėtros politikos koordinavimą;
- Idėjų dėl „europinio NATO ramsčio“ plėtojimą;
- Idėjų dėl Europos gynybos sąjungos plėtojimą;
- Ukrainos gynybos pajėgumų integravimą į Europos gynybos sąjungą.
Prisiminkime, kad pirmieji Europos Saugumo Tarybos idėją iškėlė prezidentas E. Macronas ir kanclerė A. Merkel 2017–2019 m., remdamiesi strateginiu noru išlaikyti gynybos ir saugumo santykius su Jungtine Karalyste po „Brexito“. Tuo metu idėja nebuvo įgyvendinta, tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą suteikė naują impulsą, taip gimėE5+ formatas, kurio dėmesys sutelktas į pagrindinius klausimus, susijusius su saugumo garantijomis Ukrainai. „E5+“ formatas ir platforma parodė savo tikrą pridėtinę vertę svarstant ir susitariant dėl svarbiausių klausimų.
Šiais pavojingais laikais akivaizdu, kad mums reikia panašios platformos strateginiams klausimams, susijusiems su Europos gynybos ateitimi, aptarti. Ypač svarbu kuo greičiau sukurti aiškesnį institucinį ir teisinį pagrindą labai reikalingam vieningam politiniam vadovavimui Europos gynybos reikalams. Štai kodėl šiai Europos Saugumo Tarybos idėjai reikia suteikti naują gyvybę.
Yra nemažai išsamios analitinės medžiagos apie tai, kaip tokia Taryba galėtų būti sukurta, kokiu teisiniu pagrindu ir su kokiu mandatu ji veiktų (pvz., čia ir čia, taip pat apie tai rašė Jo Coelmont, Stefan Lehne, Richard G Whitman, Sergey Lagodinsky, Francis Shin).
Reikės gilesnės analizės, tačiau aišku, kad jei mes, europiečiai, norime rimtai atsakyti į klausimą: kaip Europa gali apsiginti be Amerikos pagalbos, pirmiausia turime išspręsti institucinį klausimą: kas vadovauja Europai ieškant teisingų atsakymų? Akivaizdu, kad šiuo metu veiksmingiausias ir priimtiniausias „vieningo kolektyvinio vadovavimo“ institucinis modelis būtų Europos Saugumo Taryba.
Kaip sukurti Europos Saugumo Tarybą? Tai pirmasis klausimas, į kurį turi atsakyti esamas neformalus E5+ formatas. Pasirinkimai priklauso nuo sutartų užduočių ir įgaliojimų: jei taryba turėtų būti tik neformali platforma, kaip sakė kanclerė Angela Merkel, „kurioje svarbūs sprendimai galėtų būti greičiau parengti“, tada Taryba galėtų būti įsteigta pagal Sutarties nuostatas dėl „glaudesnio bendradarbiavimo“. Tačiau jei būtų susitarta, kad Saugumo Tarybai taip pat reikalingi sprendimų priėmimo įgaliojimai, tuomet prireiktų naujos specialios tarpvyriausybinės sutarties, kaip įvyko su Šengeno sutartimi dėl laisvo asmenų, prekių ir paslaugų judėjimo.
Laikas ir institucijos yra svarbūs. Jei norime artimiausioje ateityje pasiekti tinkamą Europos gynybos parengtį, nebeturime teisės švaistyti nė minutės savo laiko.
Pasimokykime iš savo istorinės patirties. Idėjos apie tai, ką turime daryti su savo gynyba, kaip turime pertvarkyti gynybos pramonę ir kaip turime sukurti visos Europos gynybos pajėgas, daugelį metų buvo daug kartų aptariamos tarp mūsų politinių lyderių ir ekspertų. Kartais – to meto kalba ir argumentais, labai panašiais į tuos, kuriuos naudojame šiandien.
Pakanka perskaityti keletą sakinių iš garsiosios buvusio ES Komisijos pirmininko Žano Klodo Junkerio kalbos „Ginant Europą“, kurią jis sakė 2017 m. birželio 9 d. Prahoje vykusioje gynybos ir saugumo konferencijoje. Tai leis suprasti, kaip mažai pasikeitėme per pastaruosius beveik 10 metų. Tie patys argumentai, kuriuos naudojame dabar, buvo pateikiami jau beveik prieš 10 metų:
„Kartu mes išleidžiame pusę tiek, kiek Jungtinės Valstijos, bet net ir tada pasiekiame tik 15 % jų efektyvumo.
Taip yra todėl, kad apie 80 % gynybos pirkimų ir 90 % investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijas vykdoma nacionaliniu lygmeniu, be jokio koordinavimo tarp Europos Sąjungos valstybių narių.
Tai yra ir neefektyvu, ir brangu. Be to, dėl to mūsų kariams sunkiau dirbti kartu.
Mūsų požiūris – išsisklaidęs kaip šratai iš šratinio šautuvo. Kaip sakė ministras pirmininkas, ES yra 178 skirtingos ginklų sistemos, palyginti su 30 JAV. Mes leidžiame sau prabangą turėti 17 skirtingų tipų kovinių tankų, o Jungtinės Valstijos puikiai išsiverčia su vienu modeliu.
Absurdiška, bet Europoje yra daugiau sraigtasparnių tipų nei vyriausybių, kurios juos perka! Turime pasistengti labiau.“
Žinoma, turime pasistengti labiau! Nes akivaizdu, kad po beveik 10 metų mes nepasistūmėjome toli nuo mūsų silpnos padėties aprašymo, kurį Žanas Klodas Junkeris pateikė dar 2017 m. Nepaisant to, kad, pasak Adamo Tūzo, per pastarąjį dešimtmetį Europa gynybai išleido daugiau nei 3,1 trilijono JAV dolerių. Ir akivaizdu, kad nauji pinigai neišspręs visų problemų, su kuriomis susiduriame.
Po 10 metų, per kuriuos kartojome tuos pačius argumentus ir tuos pačius receptus, ką daryti su mūsų gynyba, turime suprasti, kad tų pareiškimų nepakako, kad įvyktų strateginiai pokyčiai mūsų gynyboje. Turime suprasti, kodėl tokie pokyčiai neįvyko. Dalinis atsakymas aiškus: nėra veiksmingos platformos vieningam politiniam vadovavimui, kuri leistų diskutuoti ir priimti sprendimus dėl strateginių institucinių reformų Europos gynyboje.
Strateginiai pokyčiai mūsų gynyboje yra visų pirma valstybių narių užduotis, tačiau be vienybės ir tinkamos vadovavimo platformos diskusijoms bei greitam sprendimų parengimui mes nepasistūmėsime į priekį.
Štai kodėl dabar turime nustoti kartoti praeities klaidas. Jei tikrai norime dabar pasiekti geresnių rezultatų, pirmiausia turime sukurti tokią platformą – Europos Saugumo Tarybą!
Mes susiduriame su krize. Pavojinga krize.
Krizės metu pirmiausia reikia intelektualinės mobilizacijos. Diskusijoms ne tik apie tai, ką darys kiti (Europoje mes labai mėgstame tai aptarti), bet pirmiausia apie tai, ką turime daryti mes. O po diskusijų – greitų sprendimų.
Pabaigai – Žano Klodo Junkerio žodžiai iš tos pačios kalbos Prahoje, kurie šiandien yra dar aktualesni:
„Bet dar svarbiau yra tai, kad laikas bėga, ir neaišku, kiek ilgai galėsime gyventi pusiau pastatytame name. Europos saugumo ir gynybos sąjunga padės apsaugoti mūsų Sąjungą, o tai yra būtent tai, ko tikisi ES piliečiai.
Taigi mano šiandieninis raginimas yra ne tik už gynybos Europą – tai raginimas ginti Europą“.
